Pasibaigusių ir prasidėjusių metų sankirtoje kilo mintis itin įdomia tema:-) Manau daugelis esate girdėję, kad esame ne pirmoji ir net ne labiausiai išsivysčiusi civilizacija šioje planetoje. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai, kurie niekaip nesutampa su dabar piešiamu istorijos paveikslu. Kur dingsta civilizacijos?
Vienas variantas yra išorinis, kai yra sunaikinama kitos civilizacijos, gamtinių kataklizmų arba susinaikina pati. Apie pastaruosius minėtus variantus nekalbėsime – daug apie tai kalbama. Dažniausiai yra piešiamas negatyvus pasaulio ar civilizacijos pabaigos vaizdas, nes baisūs vaizdai labiau audrina vaizduotę. Tačiau kaip visur ir visada galime numatyti pozityvų ir maloniai nuteikiantį variantą. Taigi, manau, jog yra dar vienas materialaus pasaulio pabaigos modelis – savaiminis… Viskas kas materialu, turi pradžią ir pabaigą. Vadinasi ir civilizacija turėtų turėti tam tikrus ciklus. Apie tai susimastyti paskatino pastarasis šimtmetis, kai kelis kartus padidėjo žmonių skaičius, ypatingas progresas technologijose ir kitose materialiose srityse. Ir sutapimas ar ne, bet žmonija stipriai buvo nutolusi nuo dvasinių vertybių… Džiugu, kad galiu sakyti, jog buvo, nes pastarieji metai primena technologinį progresą praėjusio amžiaus viduryje. Tik dabar šis progresas žmogiškųjų ir dvasinių vertybių sferoje. Kur link lenkiu?
Dabartinė planetos populiacija jau gerokai viršija ribą, kurioje žmonija be didesnių pastangų galėtų gyventi harmonijoje vieni su kitais ir su gamta ir visu supančiu pasauliu apskritai. Vadinasi, mūsų turėtų būti mažiau arba turime sumažinti vartojimą taip, kad planeta galėtų atsinaujinti ir suteikti mums prieglobstį tolimesnėms kartoms. Taip pat turime pakeisti požiūrį vieni į kitus – tapti draugais, vieniu. Koks laukia scenarijus kitu atveju – prikurta filmų, prirašyta knygų pakankamai. Tačiau prisiminus Atlantidą ir kitas civilizacijas, kyla mintis, ar negali būti, kad jos pasiekė tam tikrą dvasinio išsivystimo lygį ir tiesiog nušvito… Ir jiems materialus pasaulis tiesiog tapo nebereikalingas. Jei galime pasiekti aukštą materialaus pasaulio išsivystimo lygį, kodėl gi tas pats negali įvykti ir dvasinėje mūsų gyvenimo pusėje?
Kaip ir visada, pasirinkimas mūsų pusėje. Kadangi minties galia yra labai stipri, tad viskas priklausys nuo to, kaip dauguma įsivaizduosime, tai ir materializuosis. Jei mes tiesiog dvasiškai pasiruošę paliksime šią planetą iki jai pradėjus apsivalymo aktyvų procesą – visi liksime sveiki ir laimingi. Žemė pakunkuliuos, pabanguos, apsivalys ir po kurio laiko bus pasiruošusi priimti naują civilizacijos desantą:-)
Lieka pasidžiaugti, kad ženklai, kuriuos stebime, rodo, kad pozityvūs pokyčiai vyksta:-)
Dar viena detalė mūsų dėlionėse
Baigiasi dar vieni metai, kurie mus padarė turtingesniais dvasiškai, emociškai o gal ir fiziškai, sužinojome naujų dalykų, įgijome neįkainojamos patirties, kuri mums pravers toliau einant gyvenimo keliu. Kai pakito manasis požiūris į aplinką ir save, suvokiau, kad kiekvieni metai yra vis geresni. Svarbiausia, visa tai ką patyrėme, įvertinti pozityviai, nes taip pasidėsime puikius pamatus kitiems metams.
Labai gera praktika, paskutinę metų dieną apžvelgti geriausius, įdomiausius ar kitokius teigiamą reikšmę, praėjusiais metais, turėjusius įvykius. Dar geriau juos susirašyti. Jei kartais pasirodytų, kad gerų ir reikšmingų įvykių nebuvo, tai tik dėl to, kad vertinate savo gyvenimą pagal kitus. Tada visada atrasime, kas nuveikė kažką itin reikšmingo, tačiau ta reikšmė vertę turi tik tam žmogui, su kuriuo tai nutiko. Svetimi gyvenimai mums tikrosios laimės neatneš:-) Mes gi visi turime savo unikalius gyvenimus, kuriuose kasdien nutinka daugybė reikšmingų dalykų. Argi negalima pavadinti stebuklu to, kad ryte pabudome? Būtent nuo to ir prasideda visi įvykiai:-)
Praėjusieji metai buvo labai įdomūs: daugiau laisvės atsirado kitaip mąstantiems, daugiau žmonių susidomėjo sveika gyvensena, daugiau renginių, kuriuose savo patirtimi galėjome dalintis. Metų pabaigoje patyrėme virsmą, astrologiniu požiūriu tai tikrai:-) Paminėjau abstrakčiai, nes kiekvienas galime pildyti nuostabių įvykių sąrašą žvelgdami į praėjusius metus per savo suvokimo prizmę.
Viskas kas nutiko, turi teigiamą prasmę. Gal tik ne visada tai pavyksta suprasti iš karto. Ir labai daug iš to kas nutiko, yra pasėkmė to, ką veikėme anksčiau… Vadinasi kitais metais stebėsime įvykius, kuriuos susikūrėme šiais metais ir kursime naujus. Darykime tai sąmoningai ir linksmai, kad rezultatai stebintų ir džiugintų mus pačius 
Linkiu visiems vidinės ramybės, optimizmo, dėkingumo, pasitikėjimo savimi ir mums padedančiomis jėgomis, meilės sau, artimiesiems, visiems sutiktiems ir gyvenimui apskritai. Lai Naujieji Metai atneša daugiau sąmonigumo ir džiaugsmo ir supratimo kas vyksta mumyse ir aplinkui.
Ačiū visiems už tai, kad esat:-)
Nauja, gera gerų darbų pradžia;-)
Puiku, sveikinu visus sėkmingai pasitikusius Pasaulio pabaigą ir nusprendusius gyventi Naujame Pasaulyje. Ar jis yra pastebimai geresnis – priklauso nuo mūsų kiekvieno:-) Bet kokiu atveju, tai puiki proga viską pradėti nuo balto lapo. Ypač švaraus ir balto požiūrio į save ir supantį pasaulį. Lai tai būna puiki galimybė šventes švęsti kitaip… Bent truputį:-)
Prieš kelis mėnesius susidėliojo mintys apie gerus darbus. Supratau, žiūrėdamas nuo aukšto Talino senamiesčio bokšto. Matyt ne be reikalo jie buvo statomi
Jei darome gerus darbus dėl to, kad viduje yra gera ir tuo gerumu norisi dalintis su kitais, tai – davimas. Jei darome gerus darbus dėl to, kad mums pasidaro geriau – bėgimas nuo savęs. Visa ko pradžia yra mūsų pačių viduje. Tauriausi darbai yra tie, kurie nuveikti iš širdies, o ne dėl širdies…
Ką veiktumėte, jei nieko veikti nereikėtų? Jei staiga visus materialius dalykus jūs turite ir esate tikri, kad visada juos turėsite. Kokia veikla jus džiugintų ir būtų naudinga kitiems? Kas leistų pajausti pasitenkinimą gyvenimu? Tai pirma dalis klausimų, norint sužinoti kas geriausia mums iš išorinių dalykų.
Dabar kitaip: situacija ta pati, išoriniai materialus dalykai tobuli. Ar tikrai iš karto pajustumėte pilnatvę? Ką padarytumet gero šiaip sau? Be jokios priežasties, be jokio papildomo pasitenkinimo. Be pritarimo kokiai nors sistemai. Ir net ne dėl badaujančių vaikų… Tik dėl to, kad visa širdimi jauti, kad tai tikrai pagalba. Ar galime pasijausti taip gerai, kad tiesiog tuo gerumu norėtusi tik pasidalinti? Be jokio atlygio! Atvirai ir iš širdies…
Iš tiesų, atsakyti į visus šiuos klausimus turėtų būti paprasta, tačiau per savo gyvenimėlį taip save apsilipdom, kad suprasti kur prasideda tas tikrumas, yra šiokia tokia užduotis. Mane labai žavi jaunimas, jie labai greitai pagauna minčių esmę, prie kurių man teko kapstytis metus. Tačiau geriausia žinia yra ta, kad savęs pažinimas yra pasiekiamas:-)
Žinoma, noriu pasakyti, kad visi geri darbai ir yra geri. Skirtumas, kokią energetinę vertę jie turi tau ir kitiems. Ir nereikia nustoti jų daryti staiga. Tačiau nebūtina pulti visiems padėti, gal žmogus tiesiog turi gavęs užduotis iš gyvenimo ir turi jas išsispręsti pats, kad tobulėtų. Jei tokioje situacijoje padėsime, paliksime žmogutį tame pačiame taške, o gal ir savąsias užduotis apleisime. Juk darbe nepuolame daryti vieni kitų darbų. Kas kita, kai padedame. Kai tikrai jaučiame, kad to reikia kitam, o ne sau pliusiuką pasidėti…
Labai daug dalykų darome vien dėl to, kad kuo mažiau būti su savimi, bėgdami nuo savęs. Kai kuriais atvejais, žmonės taip užsipildo savo pačių vidines spragas. Vienatvė, kaltės jausmas, baimės… Būtent vienišas, o ne vienas. Vienas pats žmogus gali būti laimingas, jei sutaria pats su savimi. Kai esi vienišas, atsiranda bendravimo poreikis su aplinka. Nes pats su savimi nerandi sutarimo, vadinasi tokie geri darbai daromi siekiant patenkinti save. Teigiamas poveikis kitiems – geras šalutinis poveikis:-)
Labai panaši situacija, kai darbai daromi kokiai nors kaltei išpirkti. Reikia tik įsivaizduoti, kokių nesamonių galima pridaryti tokioje būsenoje. Čia jau vargu ar pagalvosi, geras tas darbas ar nelabai, nes pagrindinis tikslas – padėti sau išpirkti kaltę… Labai panašu su baime ir kitomis savęs motyvavimo priemonėmis.
Darykime gerus darbus, taip kaip suprantame dabar. Tačiau lai būna siekiamybė, kad jie būtų iš širdies:-)
Kitapus ribos
Sveikinu visus, peržengusius magišką skaičių ribą. 12.12.12 12:12 jau buvo… Tikriausiai:-) Kadangi visų šio įvykio dalyvių parodymai skirtingi, sunku bus įrodyti, kad tai buvo apskritai. Liko kas svarbiausia ir tvariausia – dabartis. Kas akimirką praeiname vartus: ir vėl, ir vėl, ir vėl. Esmė tame, ką paliekame anapus vartų ir ką atsinešame šiapus. Pagal tai ir jaučiamės.
Manau, daugelis jau pastebėjote – pokyčiai vyksta jau daugelį metų ir žmonės pasikeitė neatpažystamai, į gerają pusę. Kas galėjo pagalvoti, kad laisvai galėsime reikšti mintis, kad leisime sau suprasti, kad esame daugiau nei kūnas… Viskas lyg grandioziniame iliuzionisto pasirodyme: dėmesys nukreipiamas į efektingus įvykius, pasaulio pabaiga, virsmai. Kai tuo tarpu viduje tyliai ir gražiausiai sau visi keičiamės.
Tie kurie labiau įsiklauso į save, dabar gyvena malonų sąmoningų pokyčių metą. Labiau vertinantiems išorę dabar metas nerimastingas, nes materialusis pasaulis pasidarė trapus kaip niekada. Kur saugoti pinigus ir kitokias vertybes, kaip išlaikyti verslą? Lėtėja vartojimas, ant kurio buvo pastatyta visa ekonomika. Ir puiku, kad mažiau vartojame, nes turime puikiai suprasti, kad mūsų planetos resursai nėra beribiai, kaip ir visų materialių objektų. Tad turime puikią progą tikrąją materialaus pasaulio pabaigą nukelti tolimesniam laikui.
Nuostabus laikotarpis, įsikausykime labiau į save, nes mes patys ir esame tas lauktas pokytis!
Kas bus toliau, pamatysime. Neabejoju, kad ir toliau daugės tolerancijos, gerumo… Juk tam šioje planetoje visi ir susirinkome.
Kur dingsta tikrovė?
Atsinešu aš pas jus diską su koncertu ir sakau – norit parodysiu iliuziją, kurią jūs patikėsit? Įdedam diską, ekrane nušvinta akiai mieli vaizdai ir pasigirsta malonūs ausiai garsai. Daug muzikantų, instrumentų, dekoracijų ir jų stebėtojų. Scenoje pasirodo Andrea Bocelli… Laukiat, kur čia bus fokusas? Jei taip, jis jau įvyko! Aš pas jus dar nebuvau, koncerto nežiūrėjome ir nežinau, ar būtent tokį koncertą minėtas artistas yra filmavęs… O jei jis yra įrašytas, tai dar nieko neįrodo, gal tai montažas. Ypač dabar, kai dokumentika ir animacija yra sunkiai atskiriami dalykai. Tikra tik tai, kas dabar vyksta su kiekvienu iš mūsų… Už akimirkos tai jau iliuzija, nes tvirtų įrodymų, kad tai vyko, tiesiog nėra. Lieka susitarimo reikalas, kokiais „įrodymais“ tikėsime…
Sakysite, tikra tai kas materialu. Tvirtai tikite, kad turite namus, prasinešė viesulas ar gaisras ir tvirtas tikėjimas virsta pelenais… Gerai, jei draudimo kompanijai sugebėsite pateikti sutartus įrodymus, kad namas buvo ir gausite išmoką, surinktą iš žmogučių, kurie savo netvirtas iliuzijas nori apsaugoti draudimo kompanijų polisais. Logiškai mąstant, pokštas kaip reikiant – neapčiuopiamas draudimas yra tikresnis už turimą materialų labai apčiuopiamą turtą. Štai ir viskas išaiškėja: viskas yra iliuzija, arba kitaip tariant, visų susitarimo reikalas:-) Kur iliuzija o kur tikrovė – rinktis mums.
Aš tikiu, kad kažkas skaito šiuos žodžių derinius. Tikiu, nes matau, kad kažkas čia lankosi… Tačiau aptarnaujanti tinklalapį kompanija gali prirašyti skaitytojų kiek tik nori, o man liks tik patikėti… Nes pradėdamas šį žaidimą, priėmiau jo taisykles ir dabar jomis vadovaujuosi. Ačiū visiems:-)
Tad rinkimės tai, kas mums arčiau širdies ir netrukdo bendriems susitarimams.
Paprasčiausiai – atsipalaiduokim…
Reply
Mes turim unikalią galimybe nugabenti savo kūnelį ten, kur jis gali papramogauti, pailsėti, atsipalaiduoti. Tai gali būti masažas, koncertas, pirtis, ar svečia šalis. Ir tai yra nuostabu, nes mes dėmesį daugiau ar mažiau koncentruojame į save ir patiriame nusiraminimą ir atsipalaidavimą. Mes visa tai patiriame veikiami išorinių dirgiklių ir su jais sutapatiname tam tikrus jausmus. Ir viskas čia būtų aišku, tačiau keistumas yra tas, kad ir nustojus dirgikliams veikti mes prisimename šiuos potyrius. O juk jų jau nėra! Vadinasi haliucionuojam:-) Dar įdomiau, kad visokių priemonių sau sukelti vieną ar kitą jausmą yra daug, tačiau pačių jausmų asortimentas yra gerokai mažesnis. Tarkim, atsipalaidavimas. Jausmas vienas, o sukelti jį gali masažas, gera draugija, buvimas gamtoje, meditacija… Ir tik paskutinis iš jų yra prieinamas visada:-)
Vadinasi, galima manyti, kad visi jausmai yra mūsų viduje. Mes patys nusprendžiame, kokį veiksmą atlikus sukelsime vieną ar kitą jausmą. Susirgus galime manyti kiek dabar liks nenuveiktų darbų ir taip patirti įtampą. Tačiau galime atsipalaiduoti, daugiau laiko skirti sau, apmąstymams, ką darėme iki šiol negerai, kad taip atsitiko ir ką darysime kitaip, kad ateityje būtume dar sveikesni. Manau, kad liga būtent tam ir sukurta. Kai peržengiame ribą, gauname ženklą, jog laikas koreguoti judėjimo kursą. Arba išvykę poilsiauti galime galvoti apie paliktus namus, išleistus pinigus, ar kad kur kitur dabar būtų geriau, vietoj to, kad visą dėmesį sukoncentruotumėme į tai ką darome dabar ir tuos potyrius ir poisį patirtume atsipalaidavę. Iki galo:-)
Visos emocijos slypi mumyse. Net tie patys išorės dirgikliai sukelia skirtingas emocijas skirtingiems žmonėms…
Tai dar kartą patvirtina, kad pasirinkimas mūsų rankose! Geriausia yra ten, kur esame dabar, vien jau todėl, kad patys sau šią situaciją ir susikūrėme ir bet kada galime ją pakeisti į dar geresnę…
Apie pokyčius. Dar kartą :-)
Bendraujant išaiškėjo viena įdomi aplinkybė, kad tinklapio skaitytojų ratas yra gerokai peržengęs mano draugų ir artimų žmonių ribas ir dabar galiu pasidžiaugti, kad tokių brangių žmogučių ratas yra gerokai platesnis… Tad pamaniau, kad bus pats laikas dar šį bei tą apie save parašyti.
Kiekvieno gyvenime yra įvykių, kurie vienaip ar kitaip stipriau įtakojo ateities įvykius. Ne išimtis ir manasis:-) Gal kažkiek pasikartosiu, tai ką rašiau pirmuose susipažinimo straipsniukuose, tačiau ne visi vėliau prisijungę archyvus varto. Tad apie save.
Esu Viktoras Toliautas. Gimiau 1972 liepos 28 dieną, šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, gražiame, nuo XVI a. gyvuojančiame ir savų legendų turinčiame miestelyje, Tirkšliuose.
Labai esu dėkingas visiems mano gyvenime esantiems žmonėms. Jie visi vienu ar kitu metu atliko savo vaidmenį, arba vis jį atlieka…
Pastaruosius kelis metus daugiau dėmesio skyriau lavinimuisi, igyjau aukštąjį išsilavinimą, dalyvavau daugybėje profesinės kvalifikacijos kėlimo seminarų. Turiu puikų darbą, kur yra visos galimybės eiti tobulėjimo keliu… nors prieš metus taip negalvojau:-)
O dabar apie įvykių seką, kuri mano manymu, lėmė tai, kad turiu ir galiu dalintis.
2010 pavasarį sušlubavo sveikata, apie save priminė širdelė, pradėjo kilti kraujospūdis. Turint omenyje, kad būdamas 1,74 ūgio svėriau 100 kilogramų, nieko stebėtino… Matyt mano didžiausias stimulas kažką keisti buvo tai, kad vaistų labai nemėgau, o be jų jau gyventi daug maž pilnavertį gyvenimą, pasidarė nebeįmanoma. Pirmas bandymas sveikti buvo savaitė sanatorijoje. Ir tikrai, po puikių masažų, vonių, psichoterapija ir kitų procedūrų, beveik pusmečiui buvo ryškus pagerėjimas. Tada supratau, kad norint būti sveiku, reikia padaryti kažką daugiau. Tam kilimo taku tapo naują požiūrį propaguojanti klinika, po kurios ėmiausi detoksikacijos ir atstatymo programos, kurią derinau su naujais mitybos įpročiais. Po poros mėnesių, jau buvau mažesnis beveik 20 kilogramų ir savijauta bei vaizdelis veidrodyje buvo žymiai malonesni… Nesu mėgėjas fotografuotis, tačiau pavyko surasti kelias nuotraukas, kurios kažkiek atspindi vykstančius pokyčius. Jas pridedu.
Po to atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, nes įkvėptas sėkmės ėmiausi tolimesnių veiksmų. Ne tik tam, kad pasiektą rezultatą išlaikyti, bet tam, kad jaustis vis geriau ir geriau…
Susipažinau su dvasinėmis praktikomis, mityboje dar labiau sumažinau gyvulinės kilmės produktų, o 2011 metų vasarą perėjau prie mitybos, kurios pagrindą sudarė žalias, termiškai neapdorotas maistas. Atsirandant vis daugiau energijos ir žinių noras augo, tad tų pačių metų rudenį ėmiausi NLP praktiko kurso. Tai puikus būdas suvokti, kaip veikia mūsų protas, kaip jį įtakojame patys ir mus supantis pasaulis… Nors televizija ir spauda jau iki tol naudojausi ribotai, supratau, kad norint turėti bent jau daugmaž objektyvią nuomonę apie save ir aplinką, žiniasklaidos priemonių patartina vengti. Tai sėkmingai darau iki šiol. Tuo ką išmokau, tiesiogiai nesinaudoju, tačiau labai padeda gyvenime atpažinti kur prasideda manipuliacijos… Ir čia galutinai supratau, kad visi progresyvaus mokslo atstovai, psichologai, dvasiniai mokytojai kalba apie tuos pačius dalykus. Tai ką supratau ir nuolat suprantu naujus dalykus, yra kelias link visumos suvokimo.
Viskas tarpusavyje turi tamprų ryšį, todėl nėra išmintinga manyti, kad kažkokia viena sritys gali išgelbėti. Reikalinga racionali mityba, fizinis aktyvumas, dvasinis tobulėjimas, socialiniai ryšiai, sveikata, profesinis tobulėjimas, finansinis raštingumas, užsiėmimas suteikiantis finansinę nepriklausomybę… Ir norint jaustis tikrai gerai, dėmesio reikia skirti visoms sritims, nei vienos neišsiskiriant. Harmoningai… Jau daug ką išbandžiau praktiškai, tad dalinuosi su jumis.
Tikėti negalima niekuo. Verčiau įsiklausyti ir tai kas priimtina, išbandyti pačiam. Viskam ateina laikas, o pats malonumas turėtų būti ne tikslas, o procesas:-) Pats ant šio grėblio ne kartą lipau… Keistai gi gaunasi, jei malonumas yra tikslas, kuris suteiks pasitenkinimą kelioms minutėms, o visas ilgas einamas kelias link jo įtampoje ir skubėjime… Argi neverta mėgautis tuo, kas trunka nepalyginamai ilgiau?
Vaikystėje gera sveikata pasigirti negalėjau, tad dabar galiu pasidžiaugti, kad sulaukęs 40 metų esu sveikas kaip niekada:-) Šį rudenį išbandžiau savo fizinį pajėgumą – nubėgau 10 kilometru be sustojimo. Iki šiol nebėgiojau ir tam atskiro fizinio pasirengimo nebuvo. Juolab, kad buvo toks laikotarpis, kai lipimas laiptais į penktą aukštą buvo rimta užduotis. Tad turiu pagrindo manyti, kad tai ką darau, yra naudinga:-)
Šie metai gali vadintis energijų pažinimo metais. Tai itin įdomi ir mažai visuomenėje aptarinėjama tema. Dabar, kai kvantinė fizika patvirtino, kad esame iš esmės energetiniai sutvėrimai, nusimeta visas mistikos šydas ir galime gilintis į tai, kas iki šiol buvo prieinama tik siauram žmonių ratui. Daug laiko skiriu tobulėjimui, šiuo metu jau turiu Reiki meistro – gydytojo kvalifikaciją. Artimiausiu metu planuoju apie tai daugiau parašyti ir norintiems pasiūlysiu išbandyti nuotolinį Reiki seansą. Kam norėsis anksčiau, rašykite viktoras@vataipva.lt, laiką suderinsime:)
Šiam kartui tiek, jei kam kyla klausimų – rašykit. Taip pat lauksiu jūsų laiškų, kuriuose pasidalinsite savo patyrimais 
Kas laimi, kai nesutampa nuomonės?
Esu linkęs manyti, kad daugelis esate buvę kokio nors ginčo dalyviai. Ir nieko nuostabaus, juk manoma, kad tvirtas yra tas, kuris moka apginti savo poziciją. Buvau vienas iš tų, kurie savo nuomonę pagrįsti ir apginti, moka gerai. Ar daug ką tuo laimėjau? Socialiniame gyvenime ši bei tą pasiekti pavyko, tačiau to ko trokštame visi – laimės, nelabai… Patiko išsireiškimas, kad ginče tiesa miršta. Tikrai, dažniausiai ginčai vyksta visai beprasmiškai, vietoj to, kad imtų žmonės ir surastų konsensusą, gerą sprendimą abiems pusėms, bando primesti savąją. Kas tam trukdo? Išdidumas, godumas, ego…
Prireikė keturiasdešimt metų, kad suprasčiau, kad vertybės yra kitos ir savo pozicijos žutbūtinis gynimas tampa beprasmis. Juk dažnai pasitaiko taip, kad po kurio laiko nuomonė pasikeičia, nes keičiasi mūsų žinios ir apkinkybės. Tokiais atvejais tampa aišku, kad gynėme netiesą. Man itin patinka nuostabaus filosofo Senekos posakis: žinojimas yra veiksmas. Tad ar galima apginti poziciją kuri juda? Svarbiausia, ar verta švaistyti savo gyvenimo nebegalinius resursus beprasmiams dalykams? Juk dabar gaunasi taip, kad tiesa yra tai, kuo žmonės tiki, o ne tai, kas šiuo metu tiesa būtų bent jau iš racionaliosios pusės. Pateiksiu pavyzdį: daugumai tiesa yra vartojimas – turėti daugiau ir geriau. Mąstant globaliai, tai pražūtinga, nes visiems turėtų būti aišku, kad mūsų planetos resursai nėra begaliniai. Tačiau čia laimi godumas ir ginčykis su tais žmonėmis kiek nori, nes kol patys nesupras, kad yra neatsiejama ekosistemos dalis, kad visi esame susaistyti energetiškai ir gerą galima padaryti tik gerumu.
Kiekvienas praeiname savo gyvenimo kelio dalį, kad suprastumėm vienus ar kitus dalykus, tad jei norime ką nors įrodyti – darykime tai savo pavyzdžiu.
Kita nesutarimų ir pozityvumo nebuvimo pusė yra ta, kad daug laiko ir energijos sunaudojame galvodami apie ginamą objektą. Jei žinotume, kad liko gyventi viena diena, ar norėtumėte ją praleisti gindami savo poziciją. Dar turint omenyje, kad ji nuolatos keičiasi:-)
Tad laimi tas, kuris moka neutraliai priimti informaciją netiki niekuo aklai, tai kas patiko patikrina ir tik tada pasidalina su kitais. Be perdėtų įrodinėjimų:-) Mano nuomone, tvirtumas – mokėti gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis:-)
Realybės realumas
Kiekviena akimirka yra pati brangiausia, nes tai yra viena, iš gyvenimo ribotų akimirkų maišo… Labai gražu ir miela.
Visi daiktai ir įvykiai, tai daugybės reiškinių kombinacijos pasekmė, kuri tvari yra tik tiek, kiek bus tvarūs ją sukūrę reiškiniai. Pasikeitus nors vienam juos sukūrusių reiškinių, dings ir mūsų įsivaizduojama realybė. Tad viskas kas mus supa, yra lyg kortų namelis, kuris sugriūva ir vėl pasistato iš naujo. Be mūsų valios ir taip be galo… Tad pačiu tvariausiu dalyku lieka mūsų požiūris į aplink vykstančius dalykus. Mes patys renkamės kaip reaguoti: džiaugtis, pykti, norėti, atstumti, kentėti, mėgautis, mylėti ar nekęsti… Ir tai, kad dabar esu būtent čia ir būtent toks – yra daugybės aplinkybių sukurtas įvykis. Man belieka padėkoti, kad viskas sukrito taip, kad manasis čia ir dabar randasi būtent čia. Ir net būna taip, kad mano protui ir ego tai patinka… Jei ego nebūtų, kiekviena akimirka virstų pačia nuostabiausia, nes tada nuolat suvokčiau, kad visa tai kas vyksta, yra patys geriausi dalykai. Dabar gi, tai suvokti neleidžia išankstiniai nusistatymai, lūkesčiai, pojūčiai, kuriems priskiriu gero ar blogo etiketę. Iš tiesų nėra nei to, nei ano – tiesiog yra. Džiugi žinia ta, kad ramybės būsena savaime yra maloni, tad visus įvykius stebint ramiai, malonumas garantuotas. Pasiekti tai galima nuraminus savo protą. Tada jį galima pasitelkti kaip ištikimą pagalbininką, kuris viską stebės ir ramiai vertins, kai to reikės. Man labai patiko pasakymas, kad protas reikalingas kaip muilas: pasiėmei, pasinaudojai ir padėjai į vietą…
Dar vienas pastebėjimas – medituoti galima ir kasdieninėje veikloje. Važiuojant, stovint, einant, ruošiant maistą ar atliekant kitus buities darbus. Tiesiog nebeliks vietos skirstymui darbų į malonius ir nemalonius, nes viskas kas yra gyvenime yra viena iš akimirkų, kurias matai… Jų vertės suvokimas padeda geriau suprasti, ką gyvenime verta daryti, kas suteiks malonumą kitiems ir pačiam. Tokių akimirkų virtinė turi išliekamąją vertę…
Bilietas į abi puses
Sveikinu visus, su simboliška diena, kai gyvieji į mirusiuosius pažvelgia kiek kitaip. Prisimena, bendrauja, priima mirtį kaip natūralų dalyką, su pozityviomis mintimis. O kaip gi kitaip, juk bilietus visi gavome dovanų į abi puses. Iš Anapus atėjome, ten anksčiau ar vėliau sugrįšime. Ir kur yra tikrovė, tikrieji mūsų namai – lieka tik spėlioti, nes palikus kūną, dingsta ir visa materialaus pasaulio informacija. Tad jei tikime, kad būname šioje pusėje ne vieną kartą, vis tiek prisiminti praeities negalime. Turbūt ir nereikia.
Taigi, mes likę čia, prisimename ir vertiname išėjusiuosius pagal jų nuveiktus darbus. Prisimename, kiek gėrio ir meilės jie paliko čia. Ir tai yra gilios vertybės, kurios mumyse lieka amžinai. Visi materialūs dalykai turi savo pradžią ir pabaigą: gimstame ir mirštame, pastatome ir sugriauname. Galų gale, net mūsų planeta, kurioje gyvename, yra laikina… Saulės resursai taip pat mažėja… Tad kas tada yra vertinga?
Manau, kad išlieka giliausios vertybės, kurios mus daro nemirtingais. Pasakyti geri žodžiai, duota šiluma, meilė ir gerumas. Iš to statosi visas mūsų materialusis pasaulis, tad kiek jis yra ir bus geras, priklauso nuo to, kiek kiekvienas atskirai ir visi kartu, to gėrio sukursime…
Dar turime laiko, iki to, kol ateis laikas, užrašytas ant bilieto atgal… Tačiau kiek jo dar liko – nežinia. Todėl branginkime kiekvieną akimirką ir išnaudokime savo likusį laiką taip, kad kai mus pakvies, galėtume išeiti jausdami, kad padarėme viską, ką pagal savo galimybes padaryti galėjome…
Neturėtų būti atskirties tarp žmonių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų – taip pat. Juk jų palikta šiluma, meilė ir gerumas padeda mums gyventi savo gyvenimus ir gerumu dalintis su kitais…