Kas laimi, kai nesutampa nuomonės?

Esu linkęs manyti, kad daugelis esate buvę kokio nors ginčo dalyviai. Ir nieko nuostabaus, juk manoma, kad tvirtas yra tas, kuris moka apginti savo poziciją. Buvau vienas iš tų, kurie savo nuomonę pagrįsti ir apginti, moka gerai. Ar daug ką tuo laimėjau? Socialiniame gyvenime ši bei tą pasiekti pavyko, tačiau to ko trokštame visi – laimės, nelabai… Patiko išsireiškimas, kad ginče tiesa miršta. Tikrai, dažniausiai ginčai vyksta visai beprasmiškai, vietoj to, kad imtų žmonės ir surastų konsensusą, gerą sprendimą abiems pusėms, bando primesti savąją. Kas tam trukdo? Išdidumas, godumas, ego…
Prireikė keturiasdešimt metų, kad suprasčiau, kad vertybės yra kitos ir savo pozicijos žutbūtinis gynimas tampa beprasmis. Juk dažnai pasitaiko taip, kad po kurio laiko nuomonė pasikeičia, nes keičiasi mūsų žinios ir apkinkybės. Tokiais atvejais tampa aišku, kad gynėme netiesą. Man itin patinka nuostabaus filosofo Senekos posakis: žinojimas yra veiksmas. Tad ar galima apginti poziciją kuri juda? Svarbiausia, ar verta švaistyti savo gyvenimo nebegalinius resursus beprasmiams dalykams? Juk dabar gaunasi taip, kad tiesa yra tai, kuo žmonės tiki, o ne tai, kas šiuo metu tiesa būtų bent jau iš racionaliosios pusės. Pateiksiu pavyzdį: daugumai tiesa yra vartojimas – turėti daugiau ir geriau. Mąstant globaliai, tai pražūtinga, nes visiems turėtų būti aišku, kad mūsų planetos resursai nėra begaliniai. Tačiau čia laimi godumas ir ginčykis su tais žmonėmis kiek nori, nes kol patys nesupras, kad yra neatsiejama ekosistemos dalis, kad visi esame susaistyti energetiškai ir gerą galima padaryti tik gerumu.
Kiekvienas praeiname savo gyvenimo kelio dalį, kad suprastumėm vienus ar kitus dalykus, tad jei norime ką nors įrodyti – darykime tai savo pavyzdžiu.
Kita nesutarimų ir pozityvumo nebuvimo pusė yra ta, kad daug laiko ir energijos sunaudojame galvodami apie ginamą objektą. Jei žinotume, kad liko gyventi viena diena, ar norėtumėte ją praleisti gindami savo poziciją. Dar turint omenyje, kad ji nuolatos keičiasi:-)
Tad laimi tas, kuris moka neutraliai priimti informaciją netiki niekuo aklai, tai kas patiko patikrina ir tik tada pasidalina su kitais. Be perdėtų įrodinėjimų:-) Mano nuomone, tvirtumas – mokėti gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis:-)

Bilietas į abi puses

Sveikinu visus, su simboliška diena, kai gyvieji į mirusiuosius pažvelgia kiek kitaip. Prisimena, bendrauja, priima mirtį kaip natūralų dalyką, su pozityviomis mintimis. O kaip gi kitaip, juk bilietus visi gavome dovanų į abi puses. Iš Anapus atėjome, ten anksčiau ar vėliau sugrįšime. Ir kur yra tikrovė, tikrieji mūsų namai – lieka tik spėlioti, nes palikus kūną, dingsta ir visa materialaus pasaulio informacija. Tad jei tikime, kad būname šioje pusėje ne vieną kartą, vis tiek prisiminti praeities negalime. Turbūt ir nereikia.
Taigi, mes likę čia, prisimename ir vertiname išėjusiuosius pagal jų nuveiktus darbus. Prisimename, kiek gėrio ir meilės jie paliko čia. Ir tai yra gilios vertybės, kurios mumyse lieka amžinai. Visi materialūs dalykai turi savo pradžią ir pabaigą: gimstame ir mirštame, pastatome ir sugriauname. Galų gale, net mūsų planeta, kurioje gyvename, yra laikina… Saulės resursai taip pat mažėja… Tad kas tada yra vertinga?
Manau, kad išlieka giliausios vertybės, kurios mus daro nemirtingais. Pasakyti geri žodžiai, duota šiluma, meilė ir gerumas. Iš to statosi visas mūsų materialusis pasaulis, tad kiek jis yra ir bus geras, priklauso nuo to, kiek kiekvienas atskirai ir visi kartu, to gėrio sukursime…
Dar turime laiko, iki to, kol ateis laikas, užrašytas ant bilieto atgal… Tačiau kiek jo dar liko – nežinia. Todėl branginkime kiekvieną akimirką ir išnaudokime savo likusį laiką taip, kad kai mus pakvies, galėtume išeiti jausdami, kad padarėme viską, ką pagal savo galimybes padaryti galėjome…
Neturėtų būti atskirties tarp žmonių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų – taip pat. Juk jų palikta šiluma, meilė ir gerumas padeda mums gyventi savo gyvenimus ir gerumu dalintis su kitais…

Tolerancija. Kodėl nesuprantame vieni kitų?

Visi esme skirtingi. Skirtingai maitinamės, mankštinamės arba ne, turime skirtingus pomėgius, mylime skirtingus žmones ir palaikome skirtingas organizacijas. Ir būna, kai atrodo, jog kito poelgis yra mažiau geresnis už mūsiškį.
Argi vien dėl to, kad mes nesuprantame kito žmogaus, jis pasidaro kažkuo blogesnis? Nes čia ir esmė, kad nesuprantam tai mes, o jis jau yra. Būtent toks… Vėl tenka sugrįžti prie to, kad visi augome, vystėmės ir tobulėjome skirtingose sąlygose, tad tai kaip suprantame mus supantį pasaulį, skiriasi taip pat. Gaunasi lyg žemėlapiai, kuriuose pas vienus detalesnės vienos žemėlapio dalys, pas kitus – kitos. Ir visi esame teisūs, nes savo tiesą įrodinėjame pagal savo turimą žemėlapį, vertybes. Tad užtenka vien tai suprasti ir tolerancijos, kitų žemėlapių savininkų adresu, padaugėja vien nuo to. Vėliau, susipažystant su vis daugiau žmonių, bandant suprasti, ką jie galvoja ir kokius poreikius tenkina darydami vienus ar kitus veiksmus, tolerancijos ribos plečiasi.
Labai gerai, kai kito elgesį vertiname ne pagal savo turimas nuostatas, o įsiklausome, ką kitas žmogus nori tuo išreikšti. Suptatimas ateina tada, kai pažvelgiame kito žmogaus akimis. Bent jau tiek, kiek sugebejimų tam tuo metu turime.
Visi esame geri tiek, kiek šiuo metu tokiais galime būti, nes mus veda geri ketinimai. Bent jau sau… Tačiau ne visada patys sugebame perteikti savo mintis taip, kad kitam būtų suprantama. Tad jei kantrybė ir pastangos suprasti bus abiejose pusėse – santarvė garantuota:-)