Kitapus tiesos…

Po praėjusio straipsniuko kilo diskusija, kuri paskatino į įvairius išminties mokymus pažiūrėti dar kitu kampu.
Visa surašyta, susisteminta ir iki mūsų laikų atėjusi išmintis yra labai vertinga. Jau minėjau, kad tai yra lyg pamatas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą. Lenkiu galvą prieš tuos šviesius žmones, kurie sugebėjo tai pajausti ir perteikti ateities kartoms.
Tačiau yra vienas bet. Kai tik žmogus leidžia sau įsijausti, kad tiesa yra viena, jis save apriboja ir tampa nebelaisvas… Puikiai žinome, kad viskas yra įmanoma, jei patys leidžiame tam būti. Todėl ir noriu atkreipti dėmesį į tai, kad užrašytą išmintį dažnai kiekvienas interpretuojame savaip ir tai akimirkai ją suprantame taip, kaip leidžia suprasti mumyse esantys filtrai. Kitą vertus, kai kuri išmintis yra užrašyta šifruotai, kad galėtų įveikti laikmečių tikėjimų barjerus ir pasiekti mūsų laikus. Tad nagrinėjant tokią išmintį laisvė fantazijai yra visiškai atvira ir kiekvienas ją analizuodamas adaptuoja savo supratimui… Tai puikiai paaiškina, kodėl yra taip daug skirtingų vieno ar kito konkretaus mokymo skleidėjų, tačiau vieni pasekėjų turi labai daug, o kiti ne. O atsitinka taip todėl, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip yra pateikiama išmintis, atsižvelgiant į konkretaus laikotarpio aktualijas, žmonių įpročius ir daugybe kitų veiksnių, kurie įtakoja daugumos iš mūsų gyvenimus… Sėkmingam informacijos perdavimui taip pat yra naudojamos psichologijos technikos ir marketingo triukai. Norim mes to ar ne, bet jau pripratome būti kažkieno valdomi. Tai liečia visas gyvenimo sritis. Nedaug yra žmonių, kurie daro tai ką jaučia, kad jiems reikia daryti. Na gal kas kokiame giliame kaime be žiniasklaidos įtakos:-) Arba tas, kuris perkando, kad viskas kas sakoma jei ir yra tiesa, tai tik sąlyginė. Norint sužinoti tiksliau, reikia patikrinti pačiam.
Taigi, peršasi išvada, kad visą informaciją reikia priimti iš stebėtojo pozicijos, jos iš karto nei priimant, nei atmetant. Ne kartą pačiam yra nutikę taip, kad staiga atsiradusi tiesa nepasitvirtino, o tai kas atrodė nepriimtina, tapo tiesa…
Manau, kad yra labai daug šviesių žmonių ir mūsų Lietuvėlėje ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Nušvitusių taip pat gali būti žymiai daugiau, nei mes manome ir jie yra visai šalia. Mes tik jų nepastebime, nes nušvitęs žmogus gali išsiskirti tik visiškai adekvačiu realybės priėmimu, gerumu, supratimu, taika… Kadangi jo EGO jau nebėra aktyvus, jis nesupras pats, kad yra nušvitęs ir negalės to papasakoti kitiems… Nes jis tiesiog Šviesus.
Visi dalyvaujame gyvenimo spektaklyje, kuris vadinasi tobulėjimu. Ir visiškai nesvarbu, ar esame mokinio ar mokytojo vaidmenyje – vieni ir kiti mokomės. Tik kiekvienas tam laikotarpiui užsiimame sau patogią poziciją, kas klausytojo, kas kalbėtojo:-)
Ar aš esu teisus? Ir taip ir nelabai. Lygiai tiek pat, kiek esame teisūs kiekvienas iš mūsų. Dalintis patirtimi ir įžvalgomis yra labai geras užsiėmimas visiems, nes tai padeda pačiam plėstis ir padėti tai daryti panašiai mąstantiems… Daugiau reikia gyvo bendravimo, susiėjimų, diskusijų, geranoriškumo renginių. Kada gi daugiau bepasidalinsime savo dvasiniais pasiekimais? Kai nušvisime, tai taps nebesvarbu:-)

Savi marškiniai arčiau kūno…

Senieji mokymai, tokie kaip Vedos, yra puikus pagrindas, padedantis tobulėti dvasiškai, puikiai išdėstyti pagrindiniai dėsniai, kurie panašiai veikia visur. Bet kyla ir daug klausimų. Jei žvelgti giliau ir plačiau, mūsų kūnams, o gal net ir sieloms, palankesnės turėtų būti mūsų protėvių, būtent šiam regionui pritaikytos tradicijos ir mokymai. Gal Tibeto kultūra šiek tiek panašesnė, nes bent jau gamtinės sąlygos šiek tiek artimesnės…
Taip jau susiklostė, kad mums nedaug pavyko išsaugoti Pagoniškos išminties, taip kaip pavyko Rytų regionų žmogučiams, o pastarosios patarimais mes ne visda galime pasinaudoti – juk namas atvirais langais vargu ar mūsų atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis bent kiek apsaugotų… Viena yra gyventi po palme, kita yra rasti išgyvenimo būdų, kai sąlygos kūnui nėra tokios palankios. Tikėtina, kad geriau tiktų patirtis, surinkta artimesnių kraštų kultūrų. Kadangi mūsųjų Pagoniškų tradicijų liko nedaug, teks jas susikurti naujas patiems: stebėjimais, kaip ir kas mus veikia ir dalintis šiais pastebėjimais su kitais… Žinoma, tam ir yra bendrasis informacinis laukas, kuriame yra viskas ko reikia, tad verta daugiau dėmesio skirti savo vidinių filtrų valymui. Tam, kad geriau galėtume išorę pažinti per savo sielą, pajausti, kaip galime gyventi būtent čia: kitos klimatinės juostos sąlygomis. Na, gera žinia, kad Eskimai gyvena dar sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis, tačiau ir jų vidutinis gyvenimo amžius yra gerokai aukštesnis už mūsų. Už Indų, beje, taip pat. Tad jei yra prasmė iš ko mokytis, tai iš Eskimų:-)
Tik va įdomus klausimėlis, nes nesu girdėjęs apie kokius nors užrašytus šiaurės šalių mokymus. Arba jiems tiesiog tam nelieka laiko, nes reikia rūpintis savo išgyvenimu, arba jų ryšys su bendruoju informaciniu lauku yra puikiai išsaugotas. O gal jie tiesiog neturėdami mūsų civilizacijų stebuklų, kaip elektra ir visi kiti iš jos kylantys pasiekimai: internetas, televizija, radijas, jie turi daugiau laiko sau. Pamedituoti, pajausti, suprasti, ko reikia būtent čia ir dabar…
Visa tai galime daryti ir mes, čia ir dabar. Tik va pagundų užsiimti kuo nors kitu, yra gausybė… Lieka dėliotis veiklą pagal prioritetus – va čia tai rimtas sąmoningumo išbandymas!
Puikių pamąstymų ir gražaus paskutinio šios žiemos sekmadienio:-)

Dėl skonio nesiginčijama… Jis tiesiog lavinamas

Ko gero visi esame susidūrę su didesniais ar mažesniais pokyčiais savo gyvenime. Pastebėjau dėsningumą: kai tik ką nors norime keisti, atsiranda dalykų, kurie nepatinka, kažko nesinori daryti, atsiranda visokių priežasčių daryti taip, kaip buvome įpratę iki apsisprendimo keistis… Tarkime, mūsų netenkina mūsų kūno sveikatos būklė, žinoma, tai turėtų būti daug maž objektyvu:-) Kaip ir aišku, jog reikalingi mitybos įpročių pokyčiai, nes kūnas su maistu surištas gana stipriai. Bet dažnai susiduriame su problemėle, kad iš naujojo mitybos sąrašo patinka toli gražu ne viskas. Būtent čia ir yra esmė, norint pasikeisti, reikia kad patiktų visai kiti produktai, nei patinka dabar. Kitaip jokių pokyčių tikėtis net neverta. Čia kaip koks paketas: tarkim, mėgsti saldumynus, kartu gauni ir sveikatos problemas, o jei patinka daržovės ir vaisiai – gerą sveikatą:-)
Taigi iš esmės yra viskas paprasta, norint, kad kažkas pasikeistų mūsų gyvenime į gerają pusę, pirmiausia reikėtų atsakyti sau nuoširdžiai, kas mūsų netenkina dabar ir kokie pasikeitimai mums būtų geru rezultatu. Toliau reikia pasidomėti, kam jau yra tokie pokyčiai pasisekę. Mokytis to, ką ketiname pritaikyti praktikoje, reikia iš žmonių, kurie patys tai pritaikė sau ir jų pasiektas rezultatas jus tenkina. Kitaip tariant – be tarpininkų:-) Čia reikėtų būti atidiems, nes dabar yra daugybė „sveikos mitybos“ pakraipų, kurios nelabai derinasi su logika. Kaip jums skamba sąvoka „sveiki saldumynai“?  Jei tai ne vaisiai, uogos ar medus, tad tokia ten iš jų ir sveikata. Čia panašiau į pataikavimą savo protui, kompromiso paieškas, kurios neleis atitrūkti nuo senų įpročių:-)
Kitas etapas, jog turime suprasti, kad laikini pokyčiai duoda tik laikinus rezultatus. Jokia dieta, kuri negali tapti visaverčiu mitybos pagrindu, negali tapti mūsų geros sveikatos pagrindu visam laikui. Kitas labai svarbus dalykas, nuo kurio ir pradėjau kalbą, tai suvokti, kad norimi rezultatai bus tik tada, kai darysime kitaip, nei darėme iki šiol. Nes būtent dėl to ir atsidūrėme situacijoje, iš kurios dabar norime išeiti. Vadinasi tai kas neskanu, turi tapti skanu. Ir patikėkite, nėra nieko paprasčiau, kaip valgyti tol, kol pasidarys skanu:-) Svarbu, kad tai būtu naudingi, suderinti, tinkamu laiku ir tinkamai mūsų organizmo virškinami produktai. Jei kam nepavyksta arba nesinori visko keisti greitai, galima daryti lėčiau. Kiekvienas savo ritmu:-)
Gražaus, skanaus ir sveiko savaitgalio!

Tuščia vieta nebūna…

Nežinau ar pastebėjot jūs, tačiau tiek man pačiam, tiek savo aplinkoje stebiu įdomią situaciją… Daug kas jau supranta, kad tai kaip gyvena nėra gerai, tačiau nežinodami kaip gyventi yra gerai, imasi pačio paprasčiausio varianto – ima kovoti su negerumais… Čia slypi viena problemėlė, kuri iš anksto tokią kovą pasmerkia pralaimėjimui… Maža to, vadinasi visa išeikvota energija išsivadavimui nueina per nieką, o ir pasitikėjimo pralaimėjimai neprideda.
Išeitis gana paprasta. Negerumus lengviausia tiesiog pakeisti gerumu. Norint laimėti nėra prasmės kovoti – reikia tiesiog daryti tai ką nusprendei.
Taiką pasieksime tik eidami už taiką, o ne kovodami prieš karą. Paminėsiu pavyzdį: žmonės nemes rūkyti, o rūkantieji netaps sveikesni nuo gąsdinančių užrašų, veikiau susirgs ta liga, kuri ant pakelio parašyta… Geriau jei ten būtų parašyta: gyvenantys be rūkalų, yra sveikesni:-) Viskas su tais užrašais gerai, tik būtų geriau, kad jie nuteiktų pozityviai.
Kitas pavyzdys mitybos įpročių keitimas. Nebus lengva, jei nuspręsime kažko nevalgyti. Žymiai lengviau yra nuspręsti papildyti savo mitybą teisingais įpročiais ir sveikesniais produktais. Užtenka suprasti, kad vandenį reikia gerti 15 minučių iki valgio ir 2 valandos po… Turint galvoje, kad išgerti per parą geriausia apie 2 litrus, užkandžiams laiko nebelieka… Kita situacija. Norint padidinti žalių daržovių savo racione užtenka suprasti, kad jos turi sudaryti 70% viso suvalgomo maisto. Visi kiti produktai palaipsniui išstumiami savaime. O dar turint omenyje, kad produktai tarpusavyje yra derinami ir geriausi termiškai nepaveikti – viskas susidėlioja į lentynėles ir patys nepastebėsite kaip tapsite moderniais žaliavalgiais. Susikūrę mitybos individualų modelį labiausiai tinkantį sau:-)
Kitaip tariant, laimime tada, kai esame savo tiesos pusėje, nemaitindami mintimis, dėmesiu savo oponentų, arba savo įpročių. Energijos yra tiek, kiek jos yra, tad koncentruoti ją reikėtų ten, kur link eiti norisi, o ne į tai, nuo ko einame…