Yra sukurta daugybė religijų, kurios už tarnystę kuriai nors jų, žada geresnį pomirtinį gyvenimą. Žmogus, šventai tuo patikėjęs, atsiduria spąstuose, nes sėkmės sulaukti norimo konkretaus atpildo tikimybę reikia padalinti iš visų žadančių ideologinių grupių ir religijų skaičiaus… Jei iš jų ir yra kas teisus, tai tik vienas. Vadinasi visi kiti bus nubausti už nelojalumą. Kaip jums toks scenarijus? Ko gero, kad nelabai viliojantis.
Manau, kad reikia atskirti šioje vietoje jausmus ir sukurtus gražius ateities scenarijus nuo pagrindinio, visas religijas siejančio bendro vardiklio – sielos nemirtingumo. Kas ji tokia ir kaip ji jaučiasi po to, kai netenka mūsų labai sureikšminto kūno – nežino niekas. Visi tik daro prielaidas, nesvarbu kiek jos įtikinamos būtų. Vieną tokią turiu ir aš. Mintis kilo medituojant, kad gal palikus šį kūną ir jautiesi kaip gilios meditacijos būsenoje. Tačiau jei visi mūsų gyvenimo, ar gyvenimų darbai vienaip ar kitaip įsirašo bendrąjame informacijos lauke, tai nuo to ką nuveikėme, pasprukti nepavyks ir nustojus veikti mūsų atminties lastelėms. Tad negalima atmesti, kad po mirties patenkame ten, kur lieka tik mūsų prisiminimai ir siela, kuri jais gyvena labai ilgai ir turi laiko prisiminti ir vėl, ir vėl, ir vėl… Jei dominuoja geri, tai bus lyg aprašomas dangus, jei yra visokių – skaistykla, na o jei liko tik nebaigti santykiai ir daug kitiems suteikto skausmo – laukia ilgi apmastymai… Su kokiais prisiminimais pasiliksime, priklauso tik nuo mūsų pačių: kiek gero nuveiksime ir nuo negero veikimo susilaikysime.
Meditaciją ir buvimą vienumoje, su kuo mažiau išorinių dirgiklių, galiu prilyginti testui, kokioje būsenoje esame dabar. Kuo ilgesnį laiką ramiai gali būti tik su savimi, tuo švaresni prisiminimai. Praktikuojant išlenda iš praeities daug dalykų, gerų ir nelabai, tad atsiranda puiki proga juos išgyventi iš naujo, suprasti, atleisti sau ir kitiems. Taip prisiminimus apvalome nuo emocijų, tad plikos mintys mums jau yra tik mintys…
Čia mano supratimas, kiekvienas turime savo, tačiau tikiu, kad daugelis pastebėjote, kaip geri, mūsų vertybes atitinkantys darbai mus pakylėja, ir kaip negeri kuria įtampas, nežiūrint į tai, kad trumpalaikiame periode jie lyg ir pasiteisina… Nelaukime pasaulio pabaigos, nes negalima atmesti, kad jos nėra… Baigiasi tik materialūs dalykai, sielos gi – nemirtingos:-)