Kuo gyvename, gyvenome, gyvensime

Yra sukurta daugybė religijų, kurios už tarnystę kuriai nors jų, žada geresnį pomirtinį gyvenimą. Žmogus, šventai tuo patikėjęs, atsiduria spąstuose, nes sėkmės sulaukti norimo konkretaus atpildo tikimybę reikia padalinti iš visų žadančių ideologinių grupių ir religijų skaičiaus… Jei iš jų ir yra kas teisus, tai tik vienas. Vadinasi visi kiti bus nubausti už nelojalumą. Kaip jums toks scenarijus? Ko gero, kad nelabai viliojantis.
Manau, kad reikia atskirti šioje vietoje jausmus ir sukurtus gražius ateities scenarijus nuo pagrindinio, visas religijas siejančio bendro vardiklio – sielos nemirtingumo. Kas ji tokia ir kaip ji jaučiasi po to, kai netenka mūsų labai sureikšminto kūno – nežino niekas. Visi tik daro prielaidas, nesvarbu kiek jos įtikinamos būtų. Vieną tokią turiu ir aš. Mintis kilo medituojant, kad gal palikus šį kūną ir jautiesi kaip gilios meditacijos būsenoje. Tačiau jei visi mūsų gyvenimo, ar gyvenimų darbai vienaip ar kitaip įsirašo bendrąjame informacijos lauke, tai nuo to ką nuveikėme, pasprukti nepavyks ir nustojus veikti mūsų atminties lastelėms. Tad negalima atmesti, kad po mirties patenkame ten, kur lieka tik mūsų prisiminimai ir siela, kuri jais gyvena labai ilgai ir turi laiko prisiminti ir vėl, ir vėl, ir vėl… Jei dominuoja geri, tai bus lyg aprašomas dangus, jei yra visokių – skaistykla, na o jei liko tik nebaigti santykiai ir daug kitiems suteikto skausmo – laukia ilgi apmastymai… Su kokiais prisiminimais pasiliksime, priklauso tik nuo mūsų pačių: kiek gero nuveiksime ir nuo negero veikimo susilaikysime.
Meditaciją ir buvimą vienumoje, su kuo mažiau išorinių dirgiklių, galiu prilyginti testui, kokioje būsenoje esame dabar. Kuo ilgesnį laiką ramiai gali būti tik su savimi, tuo švaresni prisiminimai. Praktikuojant išlenda iš praeities daug dalykų, gerų ir nelabai, tad atsiranda puiki proga juos išgyventi iš naujo, suprasti, atleisti sau ir kitiems. Taip prisiminimus apvalome nuo emocijų, tad plikos mintys mums jau yra tik mintys…
Čia mano supratimas, kiekvienas turime savo, tačiau tikiu, kad daugelis pastebėjote, kaip geri, mūsų vertybes atitinkantys darbai mus pakylėja, ir kaip negeri kuria įtampas, nežiūrint į tai, kad trumpalaikiame periode jie lyg ir pasiteisina… Nelaukime pasaulio pabaigos, nes negalima atmesti, kad jos nėra… Baigiasi tik materialūs dalykai, sielos gi – nemirtingos:-)

Apie jausmus

Turbūt labiausiai žmogaus ištobulinti, išpuoselėti yra jausmai ir emocijos. Per juos vyksta visos marketingo kompanijos, religijos, masių valdymas… Maitiname juos nuolat patys: filmais, knygomis, pramogomis. Taip jiems suteikdami dar daugiau galios. Ir tai galima suprasti, nes malonių jausmų malonumas, yra dar vienas geras jausmas.
Bet kartais atsitinka taip, kad jausmas ar emocija turi kitą spalvą, ne tokią gerą. Ir kas keisčiausia, tada jis pasireiškia dar didesne jėga, nei teigiamas… Taip yra todėl, kad esame įpratę labiau koncentruotis į neigiamus dalykus. Nes jausmas, nesvarbu jis geras ar ne, yra tik jausmas. Faktiškai, jų lygis yra vienodas, skiriasi tik sureikšminimas, pagal jau turimas nuostatas ir vertybes.
Noriu grįžti prie jausmų stiprumo. Pateiksiu tokį vaizdinį: mes esame vandenynas, o jausmai yra vėjas. Pietų vėjas – geri jausmai, šiaurės vėjas – negeri. Jei darome prielaidą, kad maksimalus vėjo stiprumas yra vienodas, nesvarbu iš kur pučia, tai lieka vienintelis kintamasis – vandenynas. Reiškia, kad maksimalus geras jausmas yra lygus, pagal savo stiprumą, maksimaliam neigiamam jausmui. Galima tegti, kad išjaučiant gerus jausmus maksimaliai, taip stipriname ir galimų negerų jausmų lygį. Vandenynas nuolatos banguoja, vienodai stipriai, nesvarbu kokios krypties vėjas. Įtakoti jau susidariusias audras yra labai sunku, tačiau valdyti silpnus jausmus yra lengviau. Vadinasi labiau galima sąmoningai kontroliuoti savo būsenas. Būti šeimininku sau, o ne vergauti jausmams ir emocijoms. Ar manote, kad yra kitaip?
Esu pastebėjęs, manau jūs taip pat, kad dvasiškai pažengę žmonės yra lyg ramus vandenynas… Kur jausmai tiesiog yra, o gal jau ir nebėra visai. Tada apima tikra ramybė ir palaima, atsiranda vietos pasireikšti sielai. Nes tik tyloje ir ramybėje viską galime pamatyti taip, kaip ir yra iš tiesų. Pasiekti tokią būseną galima medituojant – nepakartojamas jausmas. Visiška tyla, atsipalaidavimas, atsidavimas, ištirpimas, buvimas… Po to supranti, kad visa tai, kas yra aplink, tai tiesiog spektaklio dekoracijos ir aktoriai. Pats esi vienas iš jų. Ir vėl įsitrauki į spektaklį, tačiau kas kart vis silpniau. Vandenynas rimsta… Kur link tai veda? Daugelis manau suprantat:-)