Apie grybus

Protas mums duotas, kad galėtume įvertinti, padės mums tai ką darome, ar pakenks. Nuostabu, kad žinome, jog žaliųjų musmirių, o ypač niekaip neapdorotų, valgymas gali tapti paskutiniuoju. Galima tik spėlioti, kiek turėjo būti drąsių ir pasiaukojančių žmonių, kurie suprasdami galimas pasekmes, ryžosi išbandyti kitus grybus ir taip pasitarnauti ateities grybų gurmanams. Žinoma, motyvacija taptų aiškesnė, jei pirmasis paragautas grybukas buvo tas, kuris turėjo haliucinogeninių savybių.
Tačiau iš kažkur randasi pačių keisčiausių apibūdinimų kas skanu ar ne, kvepia ar dvokia, gražu ar nelabai, prestižiška ar ne lygis… Visa tai kinta nuolatos, keičiasi mitybos įpročiai, kvepėjimo sampratos, mados. Dažnai vien tik pakeitus požiūrį, kitaip matome daiktus, suvokiame pojūčius. Tačiau įsisukus į įtakingų organizacijų pasiūlytą žaidimą, tampame marionetėmis, kurias valdyti – vienas juokas. Didžiausi pardavimai tų, kurie aktyviai reklamavo ir užčiuopė, kokį vartotojui jausmą šiuo produktu galima patenkinti. Daiktų mums, kaip tokių, nereikia, reikia tik priemonių patenkinti tam tikrus poreikius. Kuriama tokia iliuzija, kad jei neturėsi namo, prabangaus automobilio, gražios suknelės ar dar bala žinia ko – esi nevykėlis. Ir ne be reikalo, nes norėdami būti vykėliais, versimės per galvas, kad visus reikiamus atributus turėtumėm. Pageidautina dar geresnius nei kolega ar kaimynas. Ar ilgai nuo to tampame laimingais? Ne, nes tai kitų primesta iliuzija. Tačiau maža to, dirbtinai kuriami nauji poreikiai, kad būtų kur įterpti ir realizuoti kuo daugiau produkcijos ir patys tampame aukščiau paminėtais „grybų bandytojais“.  Nebe naujiena, kad kiekvienais metais išimama iš prekybos gausybė produktų, kurie Anapilin pasiuntė didesnį skaičių vartotojų, nei buvo numatyta pačių gamintojų sukurtose sąlygose. Kitaip tariant, patys save pranoko ir tikėtina, kad šios ribos bus plečiamos. Kita keistumo pusė tame, kad tokius produktus praleidžia į rinką, net iš anksto žinodami, kad tikimybė pakenkti yra didelė. GMO, net baltosioms pelėms visiškai aišku kas tai ir kad sukelia nekokias pasekmes, tačiau daug valstybių jie yra leidžiami ir niekas negali garantuoti, kad dideli pinigai neužmaskavo ir mūsų valgomuose produktuose.
Dabar, kai mūsų ir taip nestabilius protelius, marketingo specialistai atakuoja stipriausiomis psichologijos technikomis per silpniausias vietas. Po tokių reklaminiu atakų susidaro įspūdis, kad elgiamės taip, lyg patys grybukų būtumėm apsivalgę:-) Vien todėl, man kilo noras susipažinti su tokiomis technikomis iš arčiau, kad suprasčiau tikrąjį šio manipuliacijų spektaklio mastą. Labai apsidžiaugiau supratęs, kad ir čia galioja taisyklė – visas priemones galima naudoti ir geriems tikslams. Dažnai net tų pačių technologijų sukeltoms pasekmėms šalinti.
Jei vis dar skaitai, tai atėjo metas pasakyt ir kodėl visa tai rašau. Viskas yra iliuzija, ir kuo tai iliuzijai sudaryti reikėjo daugiau sudedamųjų dalių, tuo ji trapesnė. Pastarasis pastebėjimas geras tuo, kad visa tai, kas jau mums į galvas sugrūsta, galime išsivalyti… Tai galima atlikti tiek laiko patikrintomis meditacijomis, Reiki seansais, tiek šiuolaikinės psichologijos atrastomis metodikomis.
Svarbiausia suprasti tai, kad ką mums rodo ir kalba mėlynieji ekranai, ką rašo bet kokios spalvos ir šrifto spauda, kalba įtakingi dėdės ir tetos, viskas yra tik tam, kad mus įtakoti. Todėl juos ir vadina įtakingais. Tik vargu, ar mūsų naudai. Tad įneškime daugiau sąmoningumo, būkime dėmesingesni, patikrinkime visą priimamą informaciją ir nustokime būti „grybų bandytojais“. Jei jau norisi kuo pasitikėti, tai pasitikėkite tais, kurie praktiškai patys naudojasi tuo ką siūlo jums… Ir tik tuo atveju, kai matomas rezultatas jus tenkina:-)

Tolerancija. Kodėl nesuprantame vieni kitų?

Visi esme skirtingi. Skirtingai maitinamės, mankštinamės arba ne, turime skirtingus pomėgius, mylime skirtingus žmones ir palaikome skirtingas organizacijas. Ir būna, kai atrodo, jog kito poelgis yra mažiau geresnis už mūsiškį.
Argi vien dėl to, kad mes nesuprantame kito žmogaus, jis pasidaro kažkuo blogesnis? Nes čia ir esmė, kad nesuprantam tai mes, o jis jau yra. Būtent toks… Vėl tenka sugrįžti prie to, kad visi augome, vystėmės ir tobulėjome skirtingose sąlygose, tad tai kaip suprantame mus supantį pasaulį, skiriasi taip pat. Gaunasi lyg žemėlapiai, kuriuose pas vienus detalesnės vienos žemėlapio dalys, pas kitus – kitos. Ir visi esame teisūs, nes savo tiesą įrodinėjame pagal savo turimą žemėlapį, vertybes. Tad užtenka vien tai suprasti ir tolerancijos, kitų žemėlapių savininkų adresu, padaugėja vien nuo to. Vėliau, susipažystant su vis daugiau žmonių, bandant suprasti, ką jie galvoja ir kokius poreikius tenkina darydami vienus ar kitus veiksmus, tolerancijos ribos plečiasi.
Labai gerai, kai kito elgesį vertiname ne pagal savo turimas nuostatas, o įsiklausome, ką kitas žmogus nori tuo išreikšti. Suptatimas ateina tada, kai pažvelgiame kito žmogaus akimis. Bent jau tiek, kiek sugebejimų tam tuo metu turime.
Visi esame geri tiek, kiek šiuo metu tokiais galime būti, nes mus veda geri ketinimai. Bent jau sau… Tačiau ne visada patys sugebame perteikti savo mintis taip, kad kitam būtų suprantama. Tad jei kantrybė ir pastangos suprasti bus abiejose pusėse – santarvė garantuota:-)

Kuo gyvename, gyvenome, gyvensime

Yra sukurta daugybė religijų, kurios už tarnystę kuriai nors jų, žada geresnį pomirtinį gyvenimą. Žmogus, šventai tuo patikėjęs, atsiduria spąstuose, nes sėkmės sulaukti norimo konkretaus atpildo tikimybę reikia padalinti iš visų žadančių ideologinių grupių ir religijų skaičiaus… Jei iš jų ir yra kas teisus, tai tik vienas. Vadinasi visi kiti bus nubausti už nelojalumą. Kaip jums toks scenarijus? Ko gero, kad nelabai viliojantis.
Manau, kad reikia atskirti šioje vietoje jausmus ir sukurtus gražius ateities scenarijus nuo pagrindinio, visas religijas siejančio bendro vardiklio – sielos nemirtingumo. Kas ji tokia ir kaip ji jaučiasi po to, kai netenka mūsų labai sureikšminto kūno – nežino niekas. Visi tik daro prielaidas, nesvarbu kiek jos įtikinamos būtų. Vieną tokią turiu ir aš. Mintis kilo medituojant, kad gal palikus šį kūną ir jautiesi kaip gilios meditacijos būsenoje. Tačiau jei visi mūsų gyvenimo, ar gyvenimų darbai vienaip ar kitaip įsirašo bendrąjame informacijos lauke, tai nuo to ką nuveikėme, pasprukti nepavyks ir nustojus veikti mūsų atminties lastelėms. Tad negalima atmesti, kad po mirties patenkame ten, kur lieka tik mūsų prisiminimai ir siela, kuri jais gyvena labai ilgai ir turi laiko prisiminti ir vėl, ir vėl, ir vėl… Jei dominuoja geri, tai bus lyg aprašomas dangus, jei yra visokių – skaistykla, na o jei liko tik nebaigti santykiai ir daug kitiems suteikto skausmo – laukia ilgi apmastymai… Su kokiais prisiminimais pasiliksime, priklauso tik nuo mūsų pačių: kiek gero nuveiksime ir nuo negero veikimo susilaikysime.
Meditaciją ir buvimą vienumoje, su kuo mažiau išorinių dirgiklių, galiu prilyginti testui, kokioje būsenoje esame dabar. Kuo ilgesnį laiką ramiai gali būti tik su savimi, tuo švaresni prisiminimai. Praktikuojant išlenda iš praeities daug dalykų, gerų ir nelabai, tad atsiranda puiki proga juos išgyventi iš naujo, suprasti, atleisti sau ir kitiems. Taip prisiminimus apvalome nuo emocijų, tad plikos mintys mums jau yra tik mintys…
Čia mano supratimas, kiekvienas turime savo, tačiau tikiu, kad daugelis pastebėjote, kaip geri, mūsų vertybes atitinkantys darbai mus pakylėja, ir kaip negeri kuria įtampas, nežiūrint į tai, kad trumpalaikiame periode jie lyg ir pasiteisina… Nelaukime pasaulio pabaigos, nes negalima atmesti, kad jos nėra… Baigiasi tik materialūs dalykai, sielos gi – nemirtingos:-)