Namai gilumoje…

Kilo mintis, kuri aktualesnė bus medituojantiems žmonėms, manau jūs turėsite savo patyrimų, kuriais pasidalinsite. O tiems kurie dar neatrado meditacijos stebuklo, bus puiki proga pažinti jos prasmę:-)
Man meditacija reiškia grįžimą namo, kur ramu, saugu, gera… Iš čia galima pažvelgti į vykstančius įvykius iš šalies, iš toliau, pamatyti viską plačiau ir kitaip. Jaučiu, kad viskas,  kas prasideda iš ten, ateina būtent per čia…
Dabar grįžtu prie minties. Daug yra kalbančių, kad nėra jokios prasmės kreipti dėmesį į būsenų pasikeitimus meditacijų metu, nes tai nukreipia dėmesį nuo pačios meditacijos ir neleidžia eiti giliau. Manau, kad jie yra teisūs. Tačiau norint neblaškyti dėmesio koncentracijos meditacijos metu, verta protui žinoti kas tai yra. Elementari psichologija – kai protas žino – ramus ir nesikiša į vykstančius procesus:-) Taigi, medituojant pasiekus kokį nors įdomesnį pojūtį antrą kartą jis nepasikartoja. Kitas būna jau kitoks nei prieš tai buvęs, o dažniausia tai tiesiog bendra maloni būsena. Ilgai mąsčiau ką reiškia šie kitokie išgyvenimai medituojant. Pirmiausia kilo mintis, kad tos pakilios būsenos lyg paskatinimas, tam kad medituoti norėtųsi daugiau ir giliau. Dabar gi manau dar kitaip – tai transformacijos, perėjimo akimirkos, kurios jau niekada nepasikartos, nes po jų tampame kitokiais… Vadinasi keičiasi ir mūsų supratimai, pojūčiai. Visa tai persmelkia kasdieninį gyvenimą ir meditacijos būsena išsisklaido ir lieka kiekviename mus supančiame reiškinyje ir pačiuose mumyse…
Nuostabus procesas, kai kiekvieną kartą gali jausti, kaip iš meditacijos būsenos, savo tikrųjų nematerialių namų, parsinešame kažko vis naujo ir gero, taip papuošdami šį pasaulį:-)

Apie jausmus

Turbūt labiausiai žmogaus ištobulinti, išpuoselėti yra jausmai ir emocijos. Per juos vyksta visos marketingo kompanijos, religijos, masių valdymas… Maitiname juos nuolat patys: filmais, knygomis, pramogomis. Taip jiems suteikdami dar daugiau galios. Ir tai galima suprasti, nes malonių jausmų malonumas, yra dar vienas geras jausmas.
Bet kartais atsitinka taip, kad jausmas ar emocija turi kitą spalvą, ne tokią gerą. Ir kas keisčiausia, tada jis pasireiškia dar didesne jėga, nei teigiamas… Taip yra todėl, kad esame įpratę labiau koncentruotis į neigiamus dalykus. Nes jausmas, nesvarbu jis geras ar ne, yra tik jausmas. Faktiškai, jų lygis yra vienodas, skiriasi tik sureikšminimas, pagal jau turimas nuostatas ir vertybes.
Noriu grįžti prie jausmų stiprumo. Pateiksiu tokį vaizdinį: mes esame vandenynas, o jausmai yra vėjas. Pietų vėjas – geri jausmai, šiaurės vėjas – negeri. Jei darome prielaidą, kad maksimalus vėjo stiprumas yra vienodas, nesvarbu iš kur pučia, tai lieka vienintelis kintamasis – vandenynas. Reiškia, kad maksimalus geras jausmas yra lygus, pagal savo stiprumą, maksimaliam neigiamam jausmui. Galima tegti, kad išjaučiant gerus jausmus maksimaliai, taip stipriname ir galimų negerų jausmų lygį. Vandenynas nuolatos banguoja, vienodai stipriai, nesvarbu kokios krypties vėjas. Įtakoti jau susidariusias audras yra labai sunku, tačiau valdyti silpnus jausmus yra lengviau. Vadinasi labiau galima sąmoningai kontroliuoti savo būsenas. Būti šeimininku sau, o ne vergauti jausmams ir emocijoms. Ar manote, kad yra kitaip?
Esu pastebėjęs, manau jūs taip pat, kad dvasiškai pažengę žmonės yra lyg ramus vandenynas… Kur jausmai tiesiog yra, o gal jau ir nebėra visai. Tada apima tikra ramybė ir palaima, atsiranda vietos pasireikšti sielai. Nes tik tyloje ir ramybėje viską galime pamatyti taip, kaip ir yra iš tiesų. Pasiekti tokią būseną galima medituojant – nepakartojamas jausmas. Visiška tyla, atsipalaidavimas, atsidavimas, ištirpimas, buvimas… Po to supranti, kad visa tai, kas yra aplink, tai tiesiog spektaklio dekoracijos ir aktoriai. Pats esi vienas iš jų. Ir vėl įsitrauki į spektaklį, tačiau kas kart vis silpniau. Vandenynas rimsta… Kur link tai veda? Daugelis manau suprantat:-)