Laisvė

Laisvas žmogus yra tik tada, kai neturi priklausomybės… Alkoholiui, religijai, pinigams ar bet kokioms grupėms. Ypač radikalioms, arba ką nors garbinančioms… Visa žmonijos patirtis rodo, kad pasaulio negerumai atsiranda iš priklausomybių: teritorijai, ideologijai, religijai, turtams… Jei suprastume, kad visi esame vienodi, nereikėtų niekam nieko įrodinėti. Dauguma tikinčiųjų laiko save kažkuo geresniais ir esančiais arčiau Dievo, tačiau tai išdidumas! Mes visi esame vienos sistemos veikėjai, nepriklausomai ar dvasinių aukštumų, ar finansinių rezultatų esame pasiekę. Ar pasirinkome kelią, kuris dabar vadinamas degradavimu. Pavadinimus ir reikšmes sugalvojo žmogus. Religijas, ideologijas ir priklausomybes, taip pat. Ir tik tam, kad galėtų tapti savo sukurto projekto lyderiu. Tam, kad galėtų savo SUGALVOTĄ ideologiją primesti kitiems. Raštai neparašyti tam, kad mes jų paskaitę taptume laisvi, jie parašyti tam, kad būtume priklausomi juos parašiusio autoriaus ideologijai… Mus supa gausybė ne mums priklausančių idėjų, kurių vaikymasis tik tolina nuo tikrojo AŠ… Ieškokime savo kelio, kuris suteiks bent sąlyginę laisvę:-)
Svarbu rasti iš ko pasimokyti, tačiau vienas mokytojas yra vienam etapui. Išmokai ir eini savo keliu.
Dar plius… Dar svarbu, kad būtume laisvi ir nuo nepriklausomybių. Sunkiai suprantamas dalykas, kai yra sakoma, kad mokymuose reikia dalyvauti daug kartų… Ar neatrodo, kad šiuo atveju mokytojo kompetencija stipriai šlubuoja. Tas pats su įvairiais klubais, kokie jie bebūtų. Jei žmogus jaučia potraukį tik vienam iš jų – kvepia priklausomybe. Laisvė, kai renkiesi LAISVAI ir iš plataus pasirinkimo rato. Gerų pasirinkimų.

Mintys miške

Esu Tirkšlių pušyne… Stebėjau genio darbą. Nelengva buvo, nes kai tik susirandu patogią vietą, jis užlenda už medžio:-) Vienoje vietoje būdamas, tikėtina, kad būčiau pamatęs daugiau:-) Šiandien einu ten, kur esu buvęs tik vaikystėje. Kitaip, nei paprastai darydavau pastaraisiais metais:-) Suradau puikią pušį, kuri padėjo man dar geriau suprasti esamą situaciją. Galbūt todėl, kad jai suteikiau tokią prasmę… Šalia jos ir rašau. Iš tiesų, viskas yra ir vyksta, nepriklausomai nuo to, kaip aš į tai reaguoju. Tik viską suprantu ir jaučiu būtent taip, kokią pats tam suteikiu prasmę. Ir visiškai tikėtina, kad dabartinis situacijos supratimas įtakos ateitį… Mes daug suteikiame vertės žodžiams, tačiau jie veikia tik kartu su emocijomis, mintimis. Tik jos įprasmina žodį… Juk net nesuprasdami kalbos, galime atskirti, kokia perduodama emocija… Žodžio reikšmė čia mažiausia, jis tiesiog patikslina ir sukonkretina perduodamos emocijos reikšmę. Ir tik todėl, kad mūsų įgūdis jausti yra nusilpęs.
Tai nuostabus miškas, jis mane užaugino, mokino, suteikė vietą žaidimams, nusiraminimui ir viskam, ko man reikėdavo… Skirtumas dabar tik tas, kad apsilankau jame per retai. Jis gi nepakito, o aš pats net išmokau geriau bendrauti su gamta. Tačiau tuo nesinaudoju:-) Daug ko esu išmokęs, tačiau naudoju labai mažai savo turimų įgūdžių ir savybių. Svarbiausia yra žinoti, ko reikia išmokti dabar, kaip sakė vienas NLP pradininkų.
Tačiau niekas nevyksta be reikalo, tik kai kurie sprendimai daro kelia labiau vingiuotą ir ilgesnį. Kiekvienas žmogus, reiškinys, įvykis turi savo prasmę, todėl norėdami šiomis dovanomis pasinaudoti, turėtumėme geriau jausti ir suprasti tikrąsias jų prasmes.

Apie jausmus

Turbūt labiausiai žmogaus ištobulinti, išpuoselėti yra jausmai ir emocijos. Per juos vyksta visos marketingo kompanijos, religijos, masių valdymas… Maitiname juos nuolat patys: filmais, knygomis, pramogomis. Taip jiems suteikdami dar daugiau galios. Ir tai galima suprasti, nes malonių jausmų malonumas, yra dar vienas geras jausmas.
Bet kartais atsitinka taip, kad jausmas ar emocija turi kitą spalvą, ne tokią gerą. Ir kas keisčiausia, tada jis pasireiškia dar didesne jėga, nei teigiamas… Taip yra todėl, kad esame įpratę labiau koncentruotis į neigiamus dalykus. Nes jausmas, nesvarbu jis geras ar ne, yra tik jausmas. Faktiškai, jų lygis yra vienodas, skiriasi tik sureikšminimas, pagal jau turimas nuostatas ir vertybes.
Noriu grįžti prie jausmų stiprumo. Pateiksiu tokį vaizdinį: mes esame vandenynas, o jausmai yra vėjas. Pietų vėjas – geri jausmai, šiaurės vėjas – negeri. Jei darome prielaidą, kad maksimalus vėjo stiprumas yra vienodas, nesvarbu iš kur pučia, tai lieka vienintelis kintamasis – vandenynas. Reiškia, kad maksimalus geras jausmas yra lygus, pagal savo stiprumą, maksimaliam neigiamam jausmui. Galima tegti, kad išjaučiant gerus jausmus maksimaliai, taip stipriname ir galimų negerų jausmų lygį. Vandenynas nuolatos banguoja, vienodai stipriai, nesvarbu kokios krypties vėjas. Įtakoti jau susidariusias audras yra labai sunku, tačiau valdyti silpnus jausmus yra lengviau. Vadinasi labiau galima sąmoningai kontroliuoti savo būsenas. Būti šeimininku sau, o ne vergauti jausmams ir emocijoms. Ar manote, kad yra kitaip?
Esu pastebėjęs, manau jūs taip pat, kad dvasiškai pažengę žmonės yra lyg ramus vandenynas… Kur jausmai tiesiog yra, o gal jau ir nebėra visai. Tada apima tikra ramybė ir palaima, atsiranda vietos pasireikšti sielai. Nes tik tyloje ir ramybėje viską galime pamatyti taip, kaip ir yra iš tiesų. Pasiekti tokią būseną galima medituojant – nepakartojamas jausmas. Visiška tyla, atsipalaidavimas, atsidavimas, ištirpimas, buvimas… Po to supranti, kad visa tai, kas yra aplink, tai tiesiog spektaklio dekoracijos ir aktoriai. Pats esi vienas iš jų. Ir vėl įsitrauki į spektaklį, tačiau kas kart vis silpniau. Vandenynas rimsta… Kur link tai veda? Daugelis manau suprantat:-)

Maratono bėgimas. Nuo savęs…

Gal ir kils mintis, kad šitas rašytojas kvaištelėjo, tačiau leiskit sau šiek tiek nutrūkti nuo įvairiausių santvarkų sukurtų spąstų. Daugybę metų bėgame nuo savęs susirasdami vis naujų pramogų ir primestų tikslų… Kodėl plačiai nėra agituojama atsiriboti nuo televizijos, radijo, laikraščių, žinių internete? Tai šiuo metu didžiausios masių valdymo priemonės! Še jums serialą, še realybės šou, še žinias gąsdinimui ir nuotaikai sugadinti. Susirūpinęs žmogus sparnų nekels… Labai nepatogūs yra mąstantys, sąmoningi ir laimingi žmonės. Nes jie nuolat netelpa rėmuose ir kuria nepatogumus valdančioms struktūroms. Dar baisiau, tokie žmonės supranta valdančiųjų tikruosius siekius. Žymiai paprasčiau su įnikusiais į informacinių šiukšlių srautą. Jie daro tai ką reikia, nes žiniasklaidos užduotis formuoti visuomenės nuomonę. Sau naudinga kryptimi. Va tas ir anas yra gerai, o va šitas nelabai. Renkiesi, bet iš tiesų tau nebus geras nei vienas variantas. Apie gerus tau niekas nekalba. Ko valdžia labai bijo – apskritai ignoruoja. Ir teisingai daro, nes pasirodo, žino tikruosius dėsnius, kuriuos nuo visuomenės slepia. Vienintelis būdas užgesinti kokią nors neparankią iniciatyvą – ignoruoti!
Jau daugiau nei metus, vienintelis mano žiniasklaidos informacijos šaltinis – naujienų portalai internete. Savaitėje kartą peržvelgiu antraštes ir suprantu, kad nieko neivyko. Viskas tas pats, keičiasi tik vietos ir veikėjai… Ir kiekvieną kartą pasigailiu, kad gavau neigiamos energijos dozę… Ar ką nors praradau? Tikrai ne. Net priešingai, atsirado daugiau laiko sau ir kitiems žmonėms. Šiapus ekrano…
Mažiau žinosi – ilgiau ir ramiau gyvensi. Tai yra tikra tiesa išorinėms žinioms. Visą kas gera, mes turime savyje. Viską. Tik gausybėje sąmoningai mums pateiktų klaidingų variantų ir šiukšlių, sunku atsirinkti… Nelengva pajausti save, kai tiek metų visi orientuoja į įšorę. Turi būti toks ar anoks. Priklausyti vienai ar kitai profesijai, kurios dar būna prestižinės arba nelabai… Jei randi savo pašaukimą iš vidaus, tada bus visiškai vienodai, kokie reitingai. Nes tai bus tavo!
Yra daug būdų, kaip savęs ieškoti: įvairios meditacijos, joga, Reiki, Cigun… tačiau tikrasis bus tas, kurį atrasi pats… Kuris nebus kažkieno primestas. Todėl reikia pabandyti, vieną ar kitą ir kuris bus mieliausias, prisitaikyti sau. Linkiu visiems grįžti į save, kur būsit laisvi ir laimingi. Va taip va!

50 Ačiū:-)

Šiandien 50 diena vataipva.lt. Matyt neatsitiktinai kilo įdomi diskusija apie nuomones: „tavo mintys yra tik tavo, aš pasaulį matau per savo akis/filtrus, gi pats sakei ;). Aš negaliu nei sutikti, nei nesutikti, aš tiesiog turiu savo mintis, o tu – savo :). Kartais mūsų mintys sutampa, tada būna ypač smagu 8-), bet mūsų abiejų, kaip ir visų kitų žmogeliukų, mintys yra teisingos tik  kiekvienam atskirai… “ Ačiū už šiuos nuostabius žodžius, nuostabiam žmogučiui;-)
Ir iš tiesų, taip ir yra. Nuostabu turėti bendraminčius ir su jais kalbėti įvairiausiomis temomis. Tai puikiausia palaikymo komanda, suteikianti pasitikėjimo tuo, ką darai. Be jų ką nors daryti būtų nelengva. Tačiau norint tobulėti, reikalinga kita nuomonė, kuri leidžia pamatyti pasaulį kito akimis. Išgirsti, pajausti, suprasti… Bent iš dalies. Sudėjus kelias nuomones gimsta nauja tiesa, kuri yra priimtina didesniam žmogučių ratui.
Visko, ką gavojame, jaučiame, veikiame, prasmė atsiranda tik tada, kai galime pasidalinti su kitais.
Didžiulis ačiū visiems, kurie tyliai pritariate, parašote arba pasakote. Jūs sustiprinate pasitikėjimą… Didžiulis ačiū tiems, kurie nesutinkate, suabejojate ir pasidalinate savo nuomone, taip leisdami tobulėti. Tobulėti tam, kad naujos mintys padėtų tobulėti kitiems… Ačiū tiems, kurie neskaito, nes dar neturiu jiems ką pasakyti:-) Jūs visi esate nuostabūs!
Ačiū tiesiog už tai, kad esat:-)

Mintis iš aukštai:-)

Jei užsiimame veikla, dėl to, kad viduje yra gera ir norisi tuo gerumu dalintis su kitais- tai davimas. Jei darome gerus darbus dėl to, kad mums pasidaro geriau – bėgimas nuo savęs. Visa ko pradžia yra mūsų pačių viduje. Tauriausi darbai yra tie, kurie nuveikti iš širdies, o ne dėl širdies…
Va taip va! Ant bokšto Talino senamiestyje:-)

Senstame. Kitas požiūris

Nors tolerancijos ribos nuolat plečiasi, vis tik tenka pripažinti, kad visuomenė senus žmones linkusi nurašyti. Iš dalies jie patys kalti, kad deramai nepasirūpino savo kūnu ir brandžiame amžiuje pavyzdžiu gali būti tik savo išmintimi. Puikiausiais pavyzdžiais turėtų būti žmonės, kurie artėdami prie šimto metų ribos vis dar yra sveiki ir energingi. Prie šių savybių pridėjus patirtį ir išmintį, turime tokį derinį, kuriuo turėtų pasižymėti daugelis pagyvenusių žmonių. Tada brandus amžius taptų netgi laukiamas, kai esi išmintingas ir tuo dar gali pasinaudoti pats:-)
Pastebėjau, kad labai veiklūs žmonės susidėvi greičiau ir gyvena trumpiau. Jau net jų išvaizda būna ne pagal metus. Iš to galima manyti, jog intensyviai naudojant organizmo resursus, ląstelės nespėja atsinaujinti, kas ir skatina senėjimo procesų pagreitėjimą. Prie to dar labai prisideda stresas, įvairios įtampos, prasta mityba, netaisyklingas kvėpavimas, mažas fizinis aktyvumas ir daug kitų veiksnių. Galimą raktą į ilgaamžiškumą pasufleravo ilgai gyvenantys gyvūnai. Pasirodo, kad pagrindinė jų ilgo gyvenimo priežastis – atsparumas aplinkos poveikiui. Taip pat visi gyvena pakankamai lėtu ritmu. Jei perkelti į mūsų gyvenimą, tai aplinkos poveikis yra labai platus. Tai oro, vandens, maisto tarša, stresas, pozityvumo nebuvimas, užsiėmimas ne tuo kas patinka. Paradoksas, tačiau labai turtingi žmonės nėra patys laimingiausi, nors būtų galima manyti, kad daug pasiekę žmonės yra ten kur ir turi būti. Kitaip tariant atradę save. Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad tam tikrais gyvenimo periodais, organizmas buvo naudojamas per daug intensyviai, o gaunamas pasitenkinimas nebuvo adekvatus. Vadinasi, veiksmai nebuvo harmoningi. Kai darome įvykiams spaudimą, sunaudojame daug energijos. Tarkim, plaukiant upe pasroviui ar prieš srovę, sunaudosime skirtingą energijos kiekį ir patirsime skirtingą įtampą. Esant labiau atsipalaidavus, galima labiau pasimėgauti pačiu gyvenimo procesu, pasidairyti aplink. Ir kas dar geriau, galima lengviau pastebėti atsiradusias naujas galimybes. Daugelis profesijų orientuotos į rezultatą, o juk tikrąjį pasitenkinimą sukelia procesas, ėjimas link tikslo. Pasiektas tikslas, daugeliu atvejų, sukelia tik trumpalaikį pasitenkinimą, po kurio atsiranda tuštuma, kurią užpildome kitu tikslu. Ir viskas bus puiku, jei prisiminsime, kad pats svarbiausias yra kelias. Rezultatas, bus pasiektas kur kas lengviau. Sėkmės keliaujant savo užsibrėžtų tikslų link, tausojant save ir mėgaujantis procesu. Ir kad visa tai tęstųsi ilgus metus!

Vienam malonumas, kitam nelabai…

Daug tenka girdėti, kad dirba darbą vien dėl pinigų. Žinoma, galima dirbti tam, kad po to už gautus pinigus realizuoti savo svajones. Kyla klausimas, ar tas gautas atlygis yra vertas įdėtų pastangų ir energijos. Ypač kai kalbame apie nemielus darbus. Sutinku, nėra labai lengva užduotis rasti darbą pagal savo pašaukimą, tačiau to siekti tikrai verta. Kur geriau gali rasti, kai už patirtą malonumą atliekant darbą dar gauname ir atlygį:-)
Dėl užsiėmimo veiklomis labai patiko mintis: leiskime sau ir kitiems užsiimti patinkama veikla ir iš jos užsidirbti pragyvenimui. Tarkim, moku susiremontuoti automobilį, tačiau šis darbas nemielas. Vadinasi reikia duoti jį remontuoti tam, kas patirs tai darydamas malonumą, o pačiam tuo metu užsiimti sau patinkančia veikla. Tobulas modelis.
Jau anksčiau pastebėjau, kad panašiu principu galima susidėlioti darbus šeimoje. Modelis toks: surašomi visi buities darbai, tada kiekvienas juos reitinguoja ir pagal rezultatus galima susiskirstyti darbelius. Dažnai paaiškėja, kad kažkas per kančias darė darbą, kuris kitam atrodė visai geras. Šioje vietoje gerumas savo mėgstamą darbą padovanoti kitam yra visai netinkamas. Nes kas patinka tau, kitam gali būti nelengva užduotis. Darnos, meilės ir laimės darbuose, šeimose ir visur! Va taip va!

Apie pokyčius. Trečia dalis

Jau išsiaiškinome, kad reikia organizmą valyti ir norint jo neužteršti vėl, stebėti kokius produktus valgyti, kokiu laiku ir su kuo juos galima valgyti. Tai ką aprašiau ankstesniuose straipsniukuose, mano gyvenimo kokybę pakėlė ženkliai. Pasidariau darbingesnis, energingesnis. Dingo atsirandančios ligos, susitvarkė negalavimai, kurie lydėjo nuo vaikystės. Sunku net patikėti, tačiau kartais užtenka tik truputį nustoti trukdyti organizmui veikti ir jis atsidėkoja gera fizine savijauta.
Tačiau atsitiko taip, jog pasiekus gerus fizinius rezultatus laimingesnis netapau. Puikiai supratau, kad tai kas jau padaryta, yra labai svarbu, tačiau kažko trūksta. Nedžiugina… Iš to ir kilo mintis dėmesį nukreipti į savo vidų. Taip atsidūriau meditacijų stovykloje. Nedaug ką žinojau apie meditacijas ir iki stovyklos nelabai jomis ir domėjausi. Tiesiog jaučiau, kad tai bus tai ko reikia. Ir buvau visiškai teisus. Svarbu buvo tai, kad kaip ir su mityba, pokyčius priėmiau besąlygiškai. Trumpam laikui tai padaryti yra būtina, nes tik taip galima įsijausti ir suprasti naujų metodų veikimo principus.
Kalbant paprastai, meditacijų stovykla man buvo dvasinė detoksikacija. Labai daug ką savyje supratau, atsirado daugiau gerumo, tolerancijos, supratimo, susitaikymo. Jau vien tai, gyvenimą padarė žymiai mielesniu. Išmokau labiau džiaugtis. Per ateinantį pusmetį sudalyvavau dar keliose trumpesnėse dvasinio tobulėjimo stovyklose. Dabar jau labai sunku pasakyti, kas padėjo labiausiai, tačiau stipriai keitėsi požiūris į mane supantį pasaulį. Šia kryptimi judu ir dabar, tik daugiau dėmesio skiriu individualioms praktikoms. Stovyklos jau savo darbą padarė, dabar einu gilyn į save. Geriausiai tai pavyksta padaryti vienam, toliau nuo civilizacijos. Tiesiog protas pasiblaško ir nurimsta, kai atimi iš jo civilizacijos pasiekimus. Žinoma, tai įvyksta ne iš karto:-)