Gerai komunikacijai

Visi, kas mums ką nors sako, tikėtina, nori kažką pasakyti… Net nėra svarbu kokiais žodžiais, kokiu tonu…
Įsivaizduokime, kad užsienietis, nesuprantama mums kalba, bando kažką paaiškinti, papasakoti, pasiklausti. Ir jei dėl to, kad mes jo beviltiškai nesuprantame, nors ir labai stengiamės, pašnekovas kiek prarastų kantrybę, greičiausiai jo būseną suprastume… Galbūt šį principą galime perkelti į bendravimą ir su ta pačia kalba kalbančiais žmonėmis… Kai vieni kitų nesuprantame nesipiktinti, o suprasti, kad kalbame pašnekovui nesuprantamais išsireiškimais ir pasistengti parinkti tinkamesnius žodžius ir pasakyti suprantamai.
Ir tuo pačiu principu vadovaukimės klausydamiesi :-)
Geros komunikacijos!

Dalinkimės…

Visi esame sukaupę patirties, žinių ir išminties… Tačiau norint visą tą gėrį ištraukti į dienos šviesą, reikalinga patenkinti poreikį pasidalinti: mąstyti, pasakyti, užrašyti. Galima su pačiu savimi, o galima ir su kitais… Tačiau norint tokį planą įgyvendinti, turime rasti klausytoją, viduje arba išorėje. O dar geriau ten ir ten. Labai dažnai, atsakymus į kylančius klausimus turime, tik tam reikalinga susikurti tinkamas sąlygas dialogui. Tam tikslui, reikalingi klausimai, kuriuos galime užduoti patys sau, arba turėti kas juos užduos :-)
Manau daugeliui yra poreikis ne tik pavalgyti ir išgerti, tačiau išsikalbėti, būti išklausytam ir suprastam. Tad linkiu gražių Švenčių, supratingų pašnekovų, prasmingų pokalbių, kantriai išklausyti kitus ir patirti naujų atradimų džiaugsmą!

Mokytojai ir mokiniai

Manau, ne vienam yra kilęs noras padėti žmonėms gyventi sveikiau, pamokyti kaip ir su kuo bendrauti, kaip ir ką daryti. Arba tiesiog taip, kaip mums atrodo geriau. Dažnai tai nutinka tada, kai patys išmokstame ką nors naujo ir sau naudingo. Ir ypač norisi padėti artimiems žmonėms, tačiau neretai susiduriame su pasipriešinimu… Tada kyla klausimas, ar mes nemokame tinkamai pasakyti, ar mūsų mokinys yra beviltiškas :-) Gali būti ir taip ir kitaip, tačiau dažnai atsitinka taip, kad tos pagalbos nelabai ir reikia. Nebūtina stengtis žmonių padaryti „laimingais“ prieš jų valią. Tai didžiulis stresas, kuris turi nekokias pasekmės, ir tai galioja abiems pusėms. Kas tai bebūtų: žalingų įpročių atsisakymas, mitybos ar kitokie gyvenimo būdo pokyčiai, jie turi gimti kūno savininko galvoje. Mintis, žodis, veiksmas… panašu į tai, kad šios sekos laikytis reikia atliekant bet kokius pokyčius :-)
Jei norime pokyčių aplinkoje, tiesiog būkime to pokyčio pavyzdžiu. Pirmiausia turime būti sąžiningi patys sau, tada ateis pasitikėjimas. Padėti ar patarti, žinoma, galima, tačiau tik tada, kai tos pagalbos esame prašomi…

Varnos ir vagys

Matyt ne vienam kyla klausimas, kaip šiame pasiutusio tempo laikmetyje spėti pajausti gyvenimo skonį. Juk dažnai nutinka, kad per galybę veiklos nesuspėjame pakankamai įsigilinti ir lyg slystame gyvenimo paviršiumi. Tai dažna tema, daug išminčių apie tai kalba, tačiau visiems tinkančio recepto matyt nėra… Na pabandykim pradėti nuo savęs :-)
Kaip sakydavo Karlsonas: svarbiausia – ramybės! Ir tame daug tiesos, juk daugelį nesąmonių padarome dėl to, kad buvome nepakankamai ramūs, dėmesingi ar sąmoningi toje ar kitoje situacijoje. Juk „nesąmone“ tam ir vadiname, kad būdami sąmoningi taip nepadarytume. Kai esame ramūs, esame laisvi nuo savo emocijų. Ir ne tik nuo savo, tačiau ir aplinkinių. Iš tokios būsenos išplaukiantys sprendimai bus kur kas geresni… Galima pamanyti, kad veikdami ramiai padarysime mažai, tačiau iš tiesų yra priešingai. Gana daug beskubėdami pridarome klaidų, sugaištame laiko jų paieškai ir taisymui. Bet kokiu atveju, norint padaryti gerai, reikia pradėti nuo tokio tempo, kuriuo darbą atliekame kokybiškai. Ir taip po truputį tempą galime spartinti, nuolat sekdami, kaip reikalai su kokybe.
Dar vienas dalykas yra laiko trūkumas. Visi žinome, kad jo yra 24 valandos per parą ir visiems atseikėta vienodai, kad ir kuo bebūtum. O va kaip jau jį panaudojame, kitas klausimas. Pats dažnai save pagaunu, kad darau ne tai, kad turėčiau daryti, tam, kad po to nereikėtų sakyti, kad neturiu laiko… Labai gera priemonė laiko vagims išsiaiškinti yra susirašyti vakare ant lapo ką per diena nuveikei ir kokios šis veiksmas turėjo naudos dabarčiai ir ateičiai. Nauda dviguba: pirma – puikiai prisideda prie atminties lavinimo, antra – padeda išryškinti kokios veiklos buvo galima apskritai atsisakyti. Pagal tai galima planuotis kitos dienos veiklą taip, kad daugiau vietos liktų darbams, kurie veda mūsų užsibrėžto tikslo link. Kaip konkretus pavyzdys gali būti tas pats naudojimasis internetu. Nebūtina to atsisakyti visai, tačiau galima iš anksto suplanuoti kiek laiko per dieną tam skirsime. Aš pats naudodamasis šia sistema labai greitai supratau, kad mažiausiai naudos ir daugiausia laiko suvalgo įvairiausios žinios… o naudos iš jų – jokios. Na, apie žaidimus jau nekalbu, nes pavyko jų apskritai išvengti.
Ir tada atsiradusį laisvą laiką galime skirti svarbesniems dalykams: saviugdai, meditacijoms, gamtai, sportui, artimiesiems, draugams arba bet kokiai kitai veiklai, kuri Jūsų manymu yra svarbi, miela.
Ir pridursiu dar, kad laiko padaugėja, kai keliuosi anksti, juk ne šiaip sau sakoma, kad ankstyva varna dantis rakinėja, kai vėlyva akis krapštinėja :-) Bet tai tebūnie kito straipsniuko tema…

Ritualas

Pastebėjau, kad daugelis į galva ateinančių minčių yra visiškai bereikšmės, turbūt tik tam, kad užpildytų tuštumą, atsirandančią dėl naujų minčių trūkumo… Būtent trūkumo naujų, juk daugelis yra besikartojančių apie mūsų praeitį, darbus, planus, rūpesčius… Užtat kai šauna kokia smarkiai šviežia mintis kada į galva, tai būna net sunku patikėti, kad pats čia tai sumąstei. Ir net realizuoti būna ne visada lengva, nes ta mintis gi ne iš to gyvenimo būdo, kurį sukūrė nuolatos besisukančių minčių spiečius… Norint patirti kažką genialaus, bent jau sau, naudinga kartais savo minčių eigą ir jų pasikartojimus pastebėti iš šalies. O tai padaryti paprasta – tiesiog pastebėti. Padėtis, ritualai nėra būtini, tačiau tam tikras papildomas pasiruošimas ir susikaupimas gali būti naudingas. Kaip su žaliąja ar kitomis Tolimuosiuose rytuose vartojamomis ir puikias sveikatinančias savybes turimomis arbatomis. Galima jos išgerti paskubomis kiek nori – laukiamo rezultato gali ir nesulaukti. Esmė pats gėrimo ritualas, nusiteikimas, kuris arbatai ir suteikia galimybę tapti stebuklingai. Kaip ir dažniausiai būna, patys vertingiausi dalykai yra beveik už dyką… reikia tik laiko ir nusiteikimo :-)
Šiek tiek ramybės, tylos ir naujų minčių, kurios mūsų gyvenimus padarys dar gražesnius!

Dialogas

Manau daugeliui pažįstama situacija, kai ką nors galvojame, mintys sukasi be paliovos, tarsi plepame be leidimo įsiterpti kitam… Užduodame daug klausimų ir nelaukdami atsakymų patys į juos atsakome… Įsivaizduokime analogišką situaciją bendraujant. Ko gero užmegzti ir palaikyt kokybišką pokalbį tikimybė būtų nedidelė:-) Naudinga periodiškai nuraminti protą, suklusti, išgirsti ir suprasti, ką mums kužda pasąmonė… Tokiu būdu leidžiame mus pasiekti atsakymams į klausimus, kuriuos nuolatos užduodame aktyviai galvodami. Žinoma, butų gerai prisiminti kokius klausimus buvome suformulavę, kad suprastume kokiam klausimui koks atsakymas priklauso :-)

Linkiu ateinančiais metais puikiai bendrauti ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi :-)

Kas vaikšto tyliai

Manau sutiksite, jog informacijos srautas yra beribis, tad atsirinkti ją ne visada būna lengva. Ir čia įsisuko vartojimo karuselė: kuo daugiau sužinoti, kuo žinomesnio guru paklausyti:-)
Kartais pati geriausia knyga, puikiausias guru, įkvepiantis seminaras, pati geriausia idėja, gali būti beverčiai arba net suklaidinanti, jei tai priimame vadovaudamiesi vien protu… Tiesiog bandydami pernelyg skubinti įvykius galime praleisti tai, kas yra svarbu mums patiems. Todėl į viską reikėtų žvelgti daug paprasčiau, nesistengti kažko konkretaus pasiekti, kas pavyko kitiems, tiesiog eiti savo keliu, džiaugtis SAVO mažais, vidutiniais ir dideliais pasiekimais, kurie mums yra svarbiausi. Bet koks žmogaus pasiekimas turi mus džiuginti ir yra pavyzdys, kad mūsų, kaip žmonių, sugebėjimai yra didžiuliai… Ir kiekvienam visomis prasmėmis savo:-)
Puikus filtras atsirenkant informaciją, kuri tinka, yra pirma mintis, nuojauta… Po to pagalvokime, kam mums to reikia ir kas skatina elgtis būtent taip. Ar to norime patys, o gal paveikė reklama ar kitų nuomonė?.. Juk visur nesuspėsim, o ir reikia tikrai ne tiek daug, kiek yra siūloma:-)
Dažniausiai mūsų patys geriausi guru yra šalia mūsų… O būna, kad tartum atsitiktinai ir nereikšmingai sutikti žmonės.
Paslaptis, tiesa ir kiti geri dalykai niekada neateina su trenksmu, jie ateina tyliai… Todėl verta lavinti subtilius pojūčius jiems pajausti:-)

Nuomonių pelkė

Buvo laikas, kai tvirtą savo nuomonę turintys ir ją ginantys žmonės man atrodė autoritetingai… Pats savąją uoliai gyniau taip pat:-) Tačiau laikui einant suvokiau, kad tvirta nuomonė yra ne kas kita, kaip baimė keistis, pripažinti savo trūkumus ir kompleksus. Tai tiesiog pelkė, nelaisvė sau pačiam, kad ir į kokius skambius rūbus mes tai beįvilktume. Taip, mums reikalingos vertybės, tam kad apie jas statytume savo pasaulio pažinimo dėlionę. Tačiau tikrai nieko nenutiks, jei pasidomėsime kitų žmonių pozicijomis, pabandysime jas priimti ir pasižiūrėti, kuo toks bendras modelis galėtų būti naudingas. Galimybės atsiskleidžia tik tada, kai į pasaulį žvelgiame plačiau, įvairiais kampais.
Kaip galime sau leisti eksperimentuoti, tai yra mūsų žingeidumo ir drąsos klausimas, nes kur eksperimentai, klaidų tikimybė tampa didesnė. Tačiau gyvenimas tuo ir gražus, kad jungiame savo poziciją su kitų ir gauname visiškai naujus kokybinius nuomonių derinius:-)

Atspindys

Susidaro toks įspūdis, kad emocijos slepiasi kažkur viduje, o labiausiai išsireiškia tos, kurios yra jautriausios pastaruoju metu. Tarkime, jei viduje vyrauja pyktis, tad bet kokia mažiau atitinkanti lūkesčius situacija jį išprvokuos. Tuo tarpu, ta pati situacija, kai esame ramūs, sukels ramią reakciją. Kai esame nusiteikę draugiškai, daug kur būtent draugiškumą ir pastebėsime… Jei viduje jaučiame meilę, aplinkoje jos apraiškų bus apstu, atvirkščiai – taip pat. Atrodo, kad aplinka visada sutinka su tuo, kaip jaučiamės ir tą būseną padeda stiprinti. Taip juk ir sakoma – „aplinka mūsų veidrodis“.
Gera naujiena ta, kad mūsų valioje yra keisti savo vidines būsenas:) Nekalbu apie kritines situacijas, pradžioje užtenka pastebėti paprasčiausius dienos įvykius ir savo reakcijas į juos. Manau sutiksite, jog ne visada į tuos pačius įvykius reaguojame vienodai:-)

Darna

Likimas, gyvenimas, ar kaip jau pavadinsim, visada pateikia mums variantus, iš kurių renkamės patys. O renkamės taip, kaip suprantame, pagal tuo metu turimas žinias, įgūdžius, emocinę būseną ir kitas gyvenimo patirtis. Todėl kaltinti dėl pasirinkimų apskritai nėra ko, nes tuo metu mes visada pasielgiame gerai. Jei po kurio laiko pasirodė, kad sprendimas neatnešė laukiamo rezultato, reikia peržiūrėti ir patobulinti savo turimas savybes, kurios neleido pasielgti kitaip. Paprastas pavyzdys. Jei mokėmės vairuoti ir neišlaikėme egzamino, negalime kaltinti savęs ar likimo už tai, kad nusprendėme turėti vairuotojo pažymėjimą. Tiesiog turime surasti savo silpnąsias vietas ir jas patobulinti.
Atsitinka ir kitaip, kartais pasielgiame taip, kad vėliau patys negalime patikėti, kaip šauniai padarėme:) Būna tokios prašviesėjimo akimirkos, kada pasielgiame lyg aukščiau dabartinių savo galimybių, vedami nuojautos ir Aukštesnių jėgų. Kartais, iš pirmo žvilgsnio, sunku net patikėti, kad tai bus geras sprendimas, tačiau viduje – ramu. Manau, kad taip atsitinka tada, kai protas susitaria su širdimi:)
Praėjusių ir dar ateinančių švenčių proga noriu palinkėti proto ir širdies darnos, šviesių minčių, gilių gražių jausmų ir įkvepiančio tobulėjimo!