Apie pokyčius. Dar kartą :-)

Bendraujant išaiškėjo viena įdomi aplinkybė, kad tinklapio skaitytojų ratas yra gerokai peržengęs mano draugų ir artimų žmonių ribas ir dabar galiu pasidžiaugti, kad tokių brangių žmogučių ratas yra gerokai platesnis… Tad pamaniau, kad bus pats laikas dar šį bei tą apie save parašyti.
Kiekvieno gyvenime yra įvykių, kurie vienaip ar kitaip stipriau įtakojo ateities įvykius. Ne išimtis ir manasis:-) Gal kažkiek pasikartosiu, tai ką rašiau pirmuose susipažinimo straipsniukuose, tačiau ne visi vėliau prisijungę archyvus varto. Tad apie save.
Esu Viktoras Toliautas. Gimiau 1972 liepos 28 dieną, šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, gražiame, nuo XVI a. gyvuojančiame ir savų legendų turinčiame miestelyje, Tirkšliuose.
Labai esu dėkingas visiems mano gyvenime esantiems žmonėms. Jie visi vienu ar kitu metu atliko savo vaidmenį, arba vis jį atlieka…
Pastaruosius kelis metus daugiau dėmesio skyriau lavinimuisi, igyjau aukštąjį išsilavinimą, dalyvavau daugybėje profesinės kvalifikacijos kėlimo seminarų. Turiu puikų darbą, kur yra visos galimybės eiti tobulėjimo keliu… nors prieš metus taip negalvojau:-)
O dabar apie įvykių seką, kuri mano manymu, lėmė tai, kad turiu ir galiu dalintis.
2010 pavasarį sušlubavo sveikata, apie save priminė širdelė, pradėjo kilti kraujospūdis. Turint omenyje, kad būdamas 1,74 ūgio svėriau 100 kilogramų, nieko stebėtino… Matyt mano didžiausias stimulas kažką keisti buvo tai, kad vaistų labai nemėgau, o be jų jau gyventi daug maž pilnavertį gyvenimą, pasidarė nebeįmanoma. Pirmas bandymas sveikti buvo savaitė sanatorijoje. Ir tikrai, po puikių masažų, vonių, psichoterapija ir kitų procedūrų, beveik pusmečiui buvo ryškus pagerėjimas. Tada supratau, kad norint būti sveiku, reikia padaryti kažką daugiau. Tam kilimo taku tapo naują požiūrį propaguojanti klinika, po kurios ėmiausi detoksikacijos ir atstatymo programos, kurią derinau su naujais mitybos įpročiais. Po poros mėnesių, jau buvau mažesnis beveik 20 kilogramų ir savijauta bei vaizdelis veidrodyje buvo žymiai malonesni… Nesu mėgėjas fotografuotis, tačiau pavyko surasti kelias nuotraukas, kurios kažkiek atspindi vykstančius pokyčius. Jas pridedu.
Po to atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, nes įkvėptas sėkmės ėmiausi tolimesnių veiksmų. Ne tik tam, kad pasiektą rezultatą išlaikyti, bet tam, kad jaustis vis geriau ir geriau…
Susipažinau su dvasinėmis praktikomis, mityboje dar labiau sumažinau gyvulinės kilmės produktų, o 2011 metų vasarą perėjau prie mitybos, kurios pagrindą sudarė žalias, termiškai neapdorotas maistas. Atsirandant vis daugiau energijos ir žinių noras augo, tad tų pačių metų rudenį ėmiausi NLP praktiko kurso. Tai puikus būdas suvokti, kaip veikia mūsų protas, kaip jį įtakojame patys ir mus supantis pasaulis… Nors televizija ir spauda jau iki tol naudojausi ribotai, supratau, kad norint turėti bent jau daugmaž objektyvią nuomonę apie save ir aplinką, žiniasklaidos priemonių patartina vengti. Tai sėkmingai darau iki šiol. Tuo ką išmokau, tiesiogiai nesinaudoju, tačiau labai padeda gyvenime atpažinti kur prasideda manipuliacijos… Ir čia galutinai supratau, kad visi progresyvaus mokslo atstovai, psichologai, dvasiniai mokytojai kalba apie tuos pačius dalykus. Tai ką supratau ir nuolat suprantu naujus dalykus, yra kelias link visumos suvokimo.
Viskas tarpusavyje turi tamprų ryšį, todėl nėra išmintinga manyti, kad kažkokia viena sritys gali išgelbėti. Reikalinga racionali mityba, fizinis aktyvumas, dvasinis tobulėjimas, socialiniai ryšiai, sveikata, profesinis tobulėjimas, finansinis raštingumas, užsiėmimas suteikiantis finansinę nepriklausomybę… Ir norint jaustis tikrai gerai, dėmesio reikia skirti visoms sritims, nei vienos neišsiskiriant. Harmoningai… Jau daug ką išbandžiau praktiškai, tad dalinuosi su jumis.
Tikėti negalima niekuo. Verčiau įsiklausyti ir tai kas priimtina, išbandyti pačiam. Viskam ateina laikas, o pats malonumas turėtų būti ne tikslas, o procesas:-) Pats ant šio grėblio ne kartą lipau… Keistai gi gaunasi, jei malonumas yra tikslas, kuris suteiks pasitenkinimą kelioms minutėms, o visas ilgas einamas kelias link jo įtampoje ir skubėjime… Argi neverta mėgautis tuo, kas trunka nepalyginamai ilgiau?
Vaikystėje gera sveikata pasigirti negalėjau, tad dabar galiu pasidžiaugti, kad sulaukęs 40 metų esu sveikas kaip niekada:-) Šį rudenį išbandžiau savo fizinį pajėgumą – nubėgau 10 kilometru be sustojimo. Iki šiol nebėgiojau ir tam atskiro fizinio pasirengimo nebuvo. Juolab, kad buvo toks laikotarpis, kai lipimas laiptais į penktą aukštą buvo rimta užduotis. Tad turiu pagrindo manyti, kad tai ką darau, yra naudinga:-)
Šie metai gali vadintis energijų pažinimo metais. Tai itin įdomi ir mažai visuomenėje aptarinėjama tema. Dabar, kai kvantinė fizika patvirtino, kad esame iš esmės energetiniai sutvėrimai, nusimeta visas mistikos šydas ir galime gilintis į tai, kas iki šiol buvo prieinama tik siauram žmonių ratui. Daug laiko skiriu tobulėjimui, šiuo metu jau turiu Reiki meistro – gydytojo kvalifikaciją. Artimiausiu metu planuoju apie tai daugiau parašyti ir norintiems pasiūlysiu išbandyti nuotolinį Reiki seansą. Kam norėsis anksčiau, rašykite viktoras@vataipva.lt, laiką suderinsime:)
Šiam kartui tiek, jei kam kyla klausimų – rašykit. Taip pat lauksiu jūsų laiškų, kuriuose pasidalinsite savo patyrimais ;-)

Kas laimi, kai nesutampa nuomonės?

Esu linkęs manyti, kad daugelis esate buvę kokio nors ginčo dalyviai. Ir nieko nuostabaus, juk manoma, kad tvirtas yra tas, kuris moka apginti savo poziciją. Buvau vienas iš tų, kurie savo nuomonę pagrįsti ir apginti, moka gerai. Ar daug ką tuo laimėjau? Socialiniame gyvenime ši bei tą pasiekti pavyko, tačiau to ko trokštame visi – laimės, nelabai… Patiko išsireiškimas, kad ginče tiesa miršta. Tikrai, dažniausiai ginčai vyksta visai beprasmiškai, vietoj to, kad imtų žmonės ir surastų konsensusą, gerą sprendimą abiems pusėms, bando primesti savąją. Kas tam trukdo? Išdidumas, godumas, ego…
Prireikė keturiasdešimt metų, kad suprasčiau, kad vertybės yra kitos ir savo pozicijos žutbūtinis gynimas tampa beprasmis. Juk dažnai pasitaiko taip, kad po kurio laiko nuomonė pasikeičia, nes keičiasi mūsų žinios ir apkinkybės. Tokiais atvejais tampa aišku, kad gynėme netiesą. Man itin patinka nuostabaus filosofo Senekos posakis: žinojimas yra veiksmas. Tad ar galima apginti poziciją kuri juda? Svarbiausia, ar verta švaistyti savo gyvenimo nebegalinius resursus beprasmiams dalykams? Juk dabar gaunasi taip, kad tiesa yra tai, kuo žmonės tiki, o ne tai, kas šiuo metu tiesa būtų bent jau iš racionaliosios pusės. Pateiksiu pavyzdį: daugumai tiesa yra vartojimas – turėti daugiau ir geriau. Mąstant globaliai, tai pražūtinga, nes visiems turėtų būti aišku, kad mūsų planetos resursai nėra begaliniai. Tačiau čia laimi godumas ir ginčykis su tais žmonėmis kiek nori, nes kol patys nesupras, kad yra neatsiejama ekosistemos dalis, kad visi esame susaistyti energetiškai ir gerą galima padaryti tik gerumu.
Kiekvienas praeiname savo gyvenimo kelio dalį, kad suprastumėm vienus ar kitus dalykus, tad jei norime ką nors įrodyti – darykime tai savo pavyzdžiu.
Kita nesutarimų ir pozityvumo nebuvimo pusė yra ta, kad daug laiko ir energijos sunaudojame galvodami apie ginamą objektą. Jei žinotume, kad liko gyventi viena diena, ar norėtumėte ją praleisti gindami savo poziciją. Dar turint omenyje, kad ji nuolatos keičiasi:-)
Tad laimi tas, kuris moka neutraliai priimti informaciją netiki niekuo aklai, tai kas patiko patikrina ir tik tada pasidalina su kitais. Be perdėtų įrodinėjimų:-) Mano nuomone, tvirtumas – mokėti gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis:-)

Realybės realumas

Kiekviena akimirka yra pati brangiausia, nes tai yra viena, iš gyvenimo ribotų akimirkų maišo… Labai gražu ir miela.
Visi daiktai ir įvykiai, tai daugybės reiškinių kombinacijos pasekmė, kuri tvari yra tik tiek, kiek bus tvarūs ją sukūrę reiškiniai. Pasikeitus nors vienam juos sukūrusių reiškinių, dings ir mūsų įsivaizduojama realybė. Tad viskas kas mus supa, yra lyg kortų namelis, kuris sugriūva ir vėl pasistato iš naujo. Be mūsų valios ir taip be galo… Tad pačiu tvariausiu dalyku lieka mūsų požiūris į aplink vykstančius dalykus. Mes patys renkamės kaip reaguoti: džiaugtis, pykti, norėti, atstumti, kentėti, mėgautis, mylėti ar nekęsti… Ir tai, kad dabar esu būtent čia ir būtent toks – yra daugybės aplinkybių sukurtas įvykis. Man belieka padėkoti, kad viskas sukrito taip, kad manasis čia ir dabar randasi būtent čia. Ir net būna taip, kad mano protui ir ego tai patinka… Jei ego nebūtų, kiekviena akimirka virstų pačia nuostabiausia, nes tada nuolat suvokčiau, kad visa tai kas vyksta, yra patys geriausi dalykai. Dabar gi, tai suvokti neleidžia išankstiniai nusistatymai, lūkesčiai, pojūčiai, kuriems priskiriu gero ar blogo etiketę. Iš tiesų nėra nei to, nei ano – tiesiog yra. Džiugi žinia ta, kad ramybės būsena savaime yra maloni, tad visus įvykius stebint ramiai, malonumas garantuotas. Pasiekti tai galima nuraminus savo protą. Tada jį galima pasitelkti kaip ištikimą pagalbininką, kuris viską stebės ir ramiai vertins, kai to reikės. Man labai patiko pasakymas, kad protas reikalingas kaip muilas: pasiėmei, pasinaudojai ir padėjai į vietą…
Dar vienas pastebėjimas – medituoti galima ir kasdieninėje veikloje. Važiuojant, stovint, einant, ruošiant maistą ar atliekant kitus buities darbus. Tiesiog nebeliks vietos skirstymui darbų į malonius ir  nemalonius, nes viskas kas yra gyvenime yra viena iš akimirkų, kurias matai… Jų vertės suvokimas padeda geriau suprasti, ką gyvenime verta daryti, kas suteiks malonumą kitiems ir pačiam. Tokių akimirkų virtinė turi išliekamąją vertę…

Bilietas į abi puses

Sveikinu visus, su simboliška diena, kai gyvieji į mirusiuosius pažvelgia kiek kitaip. Prisimena, bendrauja, priima mirtį kaip natūralų dalyką, su pozityviomis mintimis. O kaip gi kitaip, juk bilietus visi gavome dovanų į abi puses. Iš Anapus atėjome, ten anksčiau ar vėliau sugrįšime. Ir kur yra tikrovė, tikrieji mūsų namai – lieka tik spėlioti, nes palikus kūną, dingsta ir visa materialaus pasaulio informacija. Tad jei tikime, kad būname šioje pusėje ne vieną kartą, vis tiek prisiminti praeities negalime. Turbūt ir nereikia.
Taigi, mes likę čia, prisimename ir vertiname išėjusiuosius pagal jų nuveiktus darbus. Prisimename, kiek gėrio ir meilės jie paliko čia. Ir tai yra gilios vertybės, kurios mumyse lieka amžinai. Visi materialūs dalykai turi savo pradžią ir pabaigą: gimstame ir mirštame, pastatome ir sugriauname. Galų gale, net mūsų planeta, kurioje gyvename, yra laikina… Saulės resursai taip pat mažėja… Tad kas tada yra vertinga?
Manau, kad išlieka giliausios vertybės, kurios mus daro nemirtingais. Pasakyti geri žodžiai, duota šiluma, meilė ir gerumas. Iš to statosi visas mūsų materialusis pasaulis, tad kiek jis yra ir bus geras, priklauso nuo to, kiek kiekvienas atskirai ir visi kartu, to gėrio sukursime…
Dar turime laiko, iki to, kol ateis laikas, užrašytas ant bilieto atgal… Tačiau kiek jo dar liko – nežinia. Todėl branginkime kiekvieną akimirką ir išnaudokime savo likusį laiką taip, kad kai mus pakvies, galėtume išeiti jausdami, kad padarėme viską, ką pagal savo galimybes padaryti galėjome…
Neturėtų būti atskirties tarp žmonių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų – taip pat. Juk jų palikta šiluma, meilė ir gerumas padeda mums gyventi savo gyvenimus ir gerumu dalintis su kitais…