Iš pirmos eilės

Žiūrime į ką nors ir užsimerkiame… Vaizdas dar kurį laiką lieka mūsų akyse. Girdime garsus ir jiems nutilus, dar kurį laiką garsas yra lyg ir girdimas. Jaučiame kažką malonaus… Ir kuriam laikui šis jausmas išlieka net nesant jo sukėlėjui. Tai lyg tam tikra vieta, kur itin ryškiai jaučiame labai artimą dabartinei akimirkai praeitį. Manau, kad daugeliui tai puikiai pažįstamos situacijos. Tačiau daug kas susiduriame ir su kitokiomis situacijomis… Jau matome tai, ką netrukus pamatysime, girdime, ką netrukus išgirsime, jaučiame tai, kas netrukus nutiks… Pastarajį modelį įvardijame intuicija. Tai yra akimirkos, kurios yra arčiausiai akimirkos čia ir dabar. Jos yra pačios artimiausios šiam momentui, tai vadinasi, kad jei nepavyksta būti čia ir dabar, reikia tiesiog būti kiek galime arčiau:-) Čia kaip koncerte: artimiausios vietos – geriausios! Pati geriausia vieta yra atlikėjo, žinoma, jei jis tai daro iš širdies, savo ir kitų malonumui:-)
Kai matome krentantį daiktą, nespėjame jį pagauti, kyla klausimas: tai dėl prastos reakcijos, ar tiesiog dėl prastos intuicijos… Nes nejaučiame to, ką jausti mums yra duota:-)
Jau esu minėjęs, kad kalba ir raštas sumažino mūsų intuicijos supratimą ir labai mažai vietos liko telepatiniam bendravimui. Matyt ne visda mūsų suprantami civilizacijos pasiekimai yra vienapusiškai teigiami. Žinoma, geriausia, kad būtų ir viena, ir kita:-)
Linkiu gerų minčių ir puikios nuojautos, juk viskas kas yra aplink čia ir dabar – yra taip čia pat…

Pabaiga yra kažko pradžia

Niekam nepaslaptis, kad kas sekundę šioje planetoje grupelei žmonių nutinka pasaulio pabaiga. Arba kito pasaulio pradžia, kam kaip labiau patinka:-)
Daug rašoma ir stebima ženklų, kurie yra yra išpranašauti pasaulio pabaigai artėjant. Iki šiol man neteko girdėti įtikinamos versijos, nes nėra pagrindimo kas bus toliau, o apsiriboti vien dėl to kad kažko nesuprantame, vargu ar gali būti išmintinga. Tarkim Majų kalendoriaus pabaiga. Tai pabaiga laikotarpio, kurį ši iškili civilizacija buvo apskaičiavusi. Kaip ir visa kita, kas yra materialu, kažkada baigiasi. Kalendoriai, pranašystės ir žmogaus išmintis – nėra išimtis.
Visiškai sutinku, kad dabartinis laikotarpis yra labai įdomus ir ypatingas visais aspektais. Matyt ne be reikalo išminčiai ties šiuo laikotarpiu sustojo ir nežinodami kas bus toliau, įvardijo pasaulio pabaigą. Viskas paprasta ir žmogiška. Kad ir kokius raštus ar pranašystes beskaitytume, jas parašė žmogus. Tai puikiai patvirtina tai, kad visur yra manipuliuojama žmonių jausmais, emocijomis, idant sudaryti efektingą išminties įspūdį. Žinoma, reikia pripažinti, kad daugelis iškilių praeities ir dabarties asmenybių turi ypatingą ryšį su Visatos bendruoju informacijos lauku, arba galima tai pavadinti Dievu, tačiau kiekvienas jų vis tiek viską perleidžia per savo žmogiškos patirties filtrus ir pateikia informaciją mums iš savojo požiūrio kampo. Ir tai yra gerai, nes mes visi esame skirtingi, tad galime rinktis sau patinkančius ir suprantamus informacijos kanalus.
Pasaulio pabaiga bus, jei turėsime kokį nors konkretų pasaulio apibrėžimą. Net įvykus pokyčiams gyvenime, kurie ne itin atitinka mūsų norimą scenarijų, pavadiname pasaulio pabaiga. Įdomumas čia dar yra tas, kad kuo tie įsitikinimai ir iliuzijos buvo mums tikresnės, tuo sunkiau priimti jų griūtis.
Visiškai aišku, kad tai kas yra materialu – turi pabaigą. Peršasi ir kita išvada, kad žinojimas taip pat turi pabaigą, ribą, kuri yra tam tikrame laikotarpyje. Dažniausiai nežinodami, kas bus toliau, tai įvardijame pabaiga. Taip pat daugelis įvardija ir mirtį. Tačiau tai tik mūsų žinojimo riba ir pabaiga, už kurios yra nauja pradžia… Kaip ir visų kitų dalykų, kurių nesuprantame ir nežinome kas bus toliau.
Galime pasidžiaugti, kad fiziškai gyvename itin idomiu laikotarpiu, apie kurį jau net Majų civilizacija ir pranašai nebeturėjo ką pasakyti. Kaip matome, būdami šio laikmečio liudininkais, Pasaulis šviesėja! Tiems, kas suprato, kad ne pinigai ir kita materija yra svarbiausia, o santykiai su savimi, žmonėmis, gamta ir visu supančiu pasauliu:-)

Į sveikatą…

Manau sutiksite, kad tarp pačių populiariausių temų rasime kaip gydytis. Kaip pasveikti nuo vienos ar kitos ligos, pradedant tabletėmis ir baigiant liaudies medicinos išmintimi. Ir viskas čia būtų gerai, jei visame tame procese neužsižaistumėme. Sutinku, kad dabar daugelis turime vienokiu ar kitokių negalavimų ir norėdami greitesnių rezultatų čiumpame vieną ar kitą gydymosi metodą. Vieniems padeda vieni, kitiems kiti vaistai, tačiau čia yra viena esminė problemėlė. Manymas, kad kažkas padės, yra laikinas. Problema niekur nedingsta, ji tiesiog giliau ar sekliau paslepiama. Esmė yra tame, kad nieko čia gydyti ir slapstyti nereikia. Gal nuskambės griežtai, tačiau nuo pat vaikystės esu įsitikinęs, kad liga – apsileidimo požymis. Tada aš net nesupratau, kodėl taip galvojau, tačiau kiekvieną kartą kai susirgdavau, jausdavausi lyg darydamas kažką negero. Dabar puikiai suprantu, kad buvau teisus. Jei susirgau, vadinasi iki tol ir dariau kažką ne taip. Kadangi tai yra mano gyvenimas, esu pats atsakingas už visas pasekmes. Žinoma, Visata, kaip įmanydama stengiasi man padėti, siūlydama pokyčių variantus, lieka pasirinkimas šią pagalbą priimti ar ignoruoti ir susitaikyti su liga…
Mano manymu, jei jau norime gydytis, tai geriausia pradėti nuo mentalinės pusės. Juk čia susiformuoja mūsų įpročiai. Labai gerai, kai pripažystame ligą, tačiau nereikia jos ignoruoti užpilant vaistais. Geriausia, jei rasime priežastį mąstyme, veiksmuose, kurie sukėlė negalavimą. Viską gerai suvokus ir nusprendus keistis, jei vis dar yra noras, gali būti, kad greitesnių rezultaų pasiekti padės ir vienas ar kitas gydymo būdas. Nepašalinus priežasties gaunasi paradoksali situacija – gesiname namą iš vienos pusės pildami vandenį, iš kitos vis pakurendami ugnį:-)
Linkiu gaisrus, kas jų turi, užgesinti sveiku mąstymu ir kad suprastumėme kaip gyventi, kad ateityje nebūtų ko gydyti:-)

Ar niekada laimės nebus per daug?

Visi norime būti laimingi ir tikimės, kad šiandien būsime laimingesni nei vakar. Puiki pozicija, jei tikėjimą paverstumėme kokiu nors veiksmu, dėl kurio mes tapsime laimingesni. Nes daryti tą patį ir tikėtis kitokio rezultato yra mažų mažiausia keista:-)
Dažnai kalbame ir pastebime, kaip itin laimingos dienos yra lydimos lyg pagirių, kai emocijos nurimsta it lyg grįžtame į pradinę padėtį. Iš tiesų, mes visada judame pirmyn, tik patirta euforinė būsena nustelbia geros būsenos ilgalaikį poveikį.
Į šį reiškinį galima pažvelgti kitu kampu. Laimės yra tiek, kiek mes galime sau leisti ir esame pasirengę priimti. Skamba keistai, juk gali atrodyti, kad laimės niekada nebus per daug, tačiau yra kiek kitaip. Tai puikiai patvirtina loterijas laimėjusių, arba kitaip staiga praturtėjusių žmonių istorijos. Dauguma jų taip ir nesugebėjo tinkamai priimti sėkmės ir ja pasinaudoti savo ir kitų laimei kurti ir palaikyti. Tas pats galioja ir kitoms, mažiau pastebimoms likimo dovanoms, tik su tokiomis mes susitvarkome puikiai, nes esame joms pasiruošę, arba tiesiog jų nepastebime:-) Ir tai yra labai gerai, nes apsaugo mus nuo to, kam mes dar nesame pasiruošę ir kas mums dabar nėra harmoninga.
Manau, kad taip atsitinka todėl, kad dabartinėje situacijoje kiekvienas iš mūsų turime skirtingą potencialą priimti sėkmę. Jis priklauso nuo viso to, ką mes galvojome, jautėme ir veikėme iki tol, todėl jei gausime tai, kam pasiruošę nebūsime, vargu ar sugebėsime tuo pasinaudoti tinkamai. Jau esu minėjęs, kad niekas gyvenime neateina po vieną, viskas yra lyg paketais. Kuo didesnė sėkmė, tuo didesni pokyčiai vyks ir mūsų aplinkoje. Keisis draugai, daiktai ir kitos gyvenimo spektaklio dekoracijos. Tam, kad visada būti pasiruošus priimti sėkmę, verta mastyti pozityviai, turėti gražius planus ir vizijas ateičiai. Dėl visa ko, nes niekada negali žinoti, kada aplankys sėkmė, tačiau nieko nekainuoja daryti taip, lyg ji jau būtų visai šalia:-)
Laimė, tai lyg vandenynas, tad jei pasiekiame kažkokios bangelės viršūnę, tikėtina, jog artimiausioje ateityje jos bus mažiau, tad reikėtų tam būti pasiruošus. Tiems, kam patinka ramus gyvenimas, geriau džiaugtis kiekviena diena, itin nesureikšminant nei vienos iš jų, kad nesukeltumėme didelių bangų. Tiems kam banguotos jūros modelis patinka gyvenime ir tai priimate sąmoningai – jokių apribojimų:-)
Stebėkime, gaudykime, nes ta sėkmė, kuri harmoninga mums, yra jau dabar ir čia, priešingu atveju, šitų eilučių jau neskaitytumėte:-)
Puikaus saulėto ir ilgo savaitgalio!

Stresas, kai nėra nuo ko bėgti

Daug kalbama apie fizinio aktyvumo naudą mūsų kūneliams, tačiau ne visada jie yra pakankamai argumentuojami, tam, kad lengviau būtų suprasti teikiamą naudą ir pasirinkti sau tinkamą variantą. Šie mano pamąstymai vargu ar tiks žmonėms, kurie yra pažengę iki tokio savęs jautimo lygio, kai argumentai jau nebereikalingi ir viską daro tiesiog… Kadangi vis dar yra tokių, kurie vadovaujasi protu arba derina abu variantus, nutariau pasidalinti:-) Esu vienas iš pastarųjų:-)
Mūsų protas dažniausiai nori žinoti, kaip vienas ar kitas mūsų atliktas veiksmas mus įtakoja ir kam jis yra reikalingas. Mankšta naudinga jau vien dėl to, kad suaktyvina mūsų organizmo šalinimosi sistemą. Ypač tai aktualu ryte, po to kai visą naktį mūsų ląstelės tvarkėsi ir ruošėsi kitai dienai. Vadinasi, suaktyvėjus limfos tekėjimui ir kraujotakai, greičiau iš organizmo pasišalins toksinai ir kitos atliekos, kurios neišvengiamai atsiranda funkcionuojant mūsų organizmui.
Tačiau fizinis aktyvumas turi ir daugiau praktinio pritaikymo galimybių. Galime suformuoti ir palaikyti sveiką raumenų sistemą, pagerinti nuotaiką, nes sportuojant hormonų sistema rūpinasi, kad tai patiktų, išskirdama taip vadinamus laimės hormonus:-) Išbandžiau pats – veikia puikiai. Kalbėsim ne apie sportininkus, kurie norėdami parodyti žmogaus organizmo ribas, aukoja savo sveikatą vardan rezultatų.
Yra ir kita tema. Turbūt sutiksite, kad daugiau ar mažiau visi patiriame stresą. Rodos nieko bendro, tačiau streso metu organizmo hormoninė sistema išskiria adrenaliną, kuris yra skirtas ekstremalioms mūsų gyvybei ir sveikatai gręsiančiomis situacijomis spręsti. Norint, kad šis procesas nepadarytų žalos, reikalingas fizinis krūvis, kuris natūraliomis sąlygomis būtų savaime suprantamas, juk tai gyvybės ir sveikatos vertės klausimas. Dabar gi mes jau pripratome reaguoti į daugelį situacijų susijaudinimu, emocijomis, taip suaktyvindami mobilizuojančius procesus, tačiau fizinio krūvio tenka nedaug ir kur visas tas gėrybes padėti, paliekame likimo valiai. Šioje vietoje peršasi išvada: mūsų fizinis aktyvumas turėtų būti proporcingas patiriamam stresui.
Įdomu dar yra ir tai, kad malonumai, tokie kaip filmai,seksas, ekstremalios sporto šakos, ar šiaip varžybų stebėjimas, taip pat sukelia adrenalino išsiskyrimą. Na jei kai kuriuos malonumus lydi fizinis aktyvumas ir dalis neigiamo poveikio yra neutralizuojama, tai sukaustantis ir įtemptas filmas pareikalaus kelių kilometrų maratono…
Esame pripratinti vartoti ir mažai kas kalba ir skatina, kaip gyventi efektyviai išnaudojant savo organizmo ir aplinkos išteklius. Juk būtent šį kūną, šią aplinką, sutiktus žmones mes turime tik vieną kartą, tad kam skubėti palikti savo kūną, per kurį būtent dabar galime visais pojūčiais pažinti pasaulį:-)
Išvada tokia, kad fizinis aktyvumas reikalingas palaikyti tinkamai judėjimo sistemai, palaikyti detoksikacijos procesus ir šalinti streso sukeltas pasekmes ir taip palaikyti gerą nuotaiką. Logiška, jei valgome tinkamą lengvai pasisavinamą maistą, išmokstame pozityviai mastyti, esame ramūs ir sąmoningi, sporto reikšmė gerokai sumažėja. Tad eilinį kartą pasirinkimas mūsų rankose:-)
Gražaus pavasario starto!