Niekam nepaslaptis, kad kas sekundę šioje planetoje grupelei žmonių nutinka pasaulio pabaiga. Arba kito pasaulio pradžia, kam kaip labiau patinka:-)
Daug rašoma ir stebima ženklų, kurie yra yra išpranašauti pasaulio pabaigai artėjant. Iki šiol man neteko girdėti įtikinamos versijos, nes nėra pagrindimo kas bus toliau, o apsiriboti vien dėl to kad kažko nesuprantame, vargu ar gali būti išmintinga. Tarkim Majų kalendoriaus pabaiga. Tai pabaiga laikotarpio, kurį ši iškili civilizacija buvo apskaičiavusi. Kaip ir visa kita, kas yra materialu, kažkada baigiasi. Kalendoriai, pranašystės ir žmogaus išmintis – nėra išimtis.
Visiškai sutinku, kad dabartinis laikotarpis yra labai įdomus ir ypatingas visais aspektais. Matyt ne be reikalo išminčiai ties šiuo laikotarpiu sustojo ir nežinodami kas bus toliau, įvardijo pasaulio pabaigą. Viskas paprasta ir žmogiška. Kad ir kokius raštus ar pranašystes beskaitytume, jas parašė žmogus. Tai puikiai patvirtina tai, kad visur yra manipuliuojama žmonių jausmais, emocijomis, idant sudaryti efektingą išminties įspūdį. Žinoma, reikia pripažinti, kad daugelis iškilių praeities ir dabarties asmenybių turi ypatingą ryšį su Visatos bendruoju informacijos lauku, arba galima tai pavadinti Dievu, tačiau kiekvienas jų vis tiek viską perleidžia per savo žmogiškos patirties filtrus ir pateikia informaciją mums iš savojo požiūrio kampo. Ir tai yra gerai, nes mes visi esame skirtingi, tad galime rinktis sau patinkančius ir suprantamus informacijos kanalus.
Pasaulio pabaiga bus, jei turėsime kokį nors konkretų pasaulio apibrėžimą. Net įvykus pokyčiams gyvenime, kurie ne itin atitinka mūsų norimą scenarijų, pavadiname pasaulio pabaiga. Įdomumas čia dar yra tas, kad kuo tie įsitikinimai ir iliuzijos buvo mums tikresnės, tuo sunkiau priimti jų griūtis.
Visiškai aišku, kad tai kas yra materialu – turi pabaigą. Peršasi ir kita išvada, kad žinojimas taip pat turi pabaigą, ribą, kuri yra tam tikrame laikotarpyje. Dažniausiai nežinodami, kas bus toliau, tai įvardijame pabaiga. Taip pat daugelis įvardija ir mirtį. Tačiau tai tik mūsų žinojimo riba ir pabaiga, už kurios yra nauja pradžia… Kaip ir visų kitų dalykų, kurių nesuprantame ir nežinome kas bus toliau.
Galime pasidžiaugti, kad fiziškai gyvename itin idomiu laikotarpiu, apie kurį jau net Majų civilizacija ir pranašai nebeturėjo ką pasakyti. Kaip matome, būdami šio laikmečio liudininkais, Pasaulis šviesėja! Tiems, kas suprato, kad ne pinigai ir kita materija yra svarbiausia, o santykiai su savimi, žmonėmis, gamta ir visu supančiu pasauliu:-)

Manau sutiksite, kad tarp pačių populiariausių temų rasime kaip gydytis. Kaip pasveikti nuo vienos ar kitos ligos, pradedant tabletėmis ir baigiant liaudies medicinos išmintimi. Ir viskas čia būtų gerai, jei visame tame procese neužsižaistumėme. Sutinku, kad dabar daugelis turime vienokiu ar kitokių negalavimų ir norėdami greitesnių rezultatų čiumpame vieną ar kitą gydymosi metodą. Vieniems padeda vieni, kitiems kiti vaistai, tačiau čia yra viena esminė problemėlė. Manymas, kad kažkas padės, yra laikinas. Problema niekur nedingsta, ji tiesiog giliau ar sekliau paslepiama. Esmė yra tame, kad nieko čia gydyti ir slapstyti nereikia. Gal nuskambės griežtai, tačiau nuo pat vaikystės esu įsitikinęs, kad liga – apsileidimo požymis. Tada aš net nesupratau, kodėl taip galvojau, tačiau kiekvieną kartą kai susirgdavau, jausdavausi lyg darydamas kažką negero. Dabar puikiai suprantu, kad buvau teisus. Jei susirgau, vadinasi iki tol ir dariau kažką ne taip. Kadangi tai yra mano gyvenimas, esu pats atsakingas už visas pasekmes. Žinoma, Visata, kaip įmanydama stengiasi man padėti, siūlydama pokyčių variantus, lieka pasirinkimas šią pagalbą priimti ar ignoruoti ir susitaikyti su liga…
Mano manymu, jei jau norime gydytis, tai geriausia pradėti nuo mentalinės pusės. Juk čia susiformuoja mūsų įpročiai. Labai gerai, kai pripažystame ligą, tačiau nereikia jos ignoruoti užpilant vaistais. Geriausia, jei rasime priežastį mąstyme, veiksmuose, kurie sukėlė negalavimą. Viską gerai suvokus ir nusprendus keistis, jei vis dar yra noras, gali būti, kad greitesnių rezultaų pasiekti padės ir vienas ar kitas gydymo būdas. Nepašalinus priežasties gaunasi paradoksali situacija – gesiname namą iš vienos pusės pildami vandenį, iš kitos vis pakurendami ugnį:-)
Linkiu gaisrus, kas jų turi, užgesinti sveiku mąstymu ir kad suprastumėme kaip gyventi, kad ateityje nebūtų ko gydyti:-)

Visi norime būti laimingi ir tikimės, kad šiandien būsime laimingesni nei vakar. Puiki pozicija, jei tikėjimą paverstumėme kokiu nors veiksmu, dėl kurio mes tapsime laimingesni. Nes daryti tą patį ir tikėtis kitokio rezultato yra mažų mažiausia keista:-)
Dažnai kalbame ir pastebime, kaip itin laimingos dienos yra lydimos lyg pagirių, kai emocijos nurimsta it lyg grįžtame į pradinę padėtį. Iš tiesų, mes visada judame pirmyn, tik patirta euforinė būsena nustelbia geros būsenos ilgalaikį poveikį.
Į šį reiškinį galima pažvelgti kitu kampu. Laimės yra tiek, kiek mes galime sau leisti ir esame pasirengę priimti. Skamba keistai, juk gali atrodyti, kad laimės niekada nebus per daug, tačiau yra kiek kitaip. Tai puikiai patvirtina loterijas laimėjusių, arba kitaip staiga praturtėjusių žmonių istorijos. Dauguma jų taip ir nesugebėjo tinkamai priimti sėkmės ir ja pasinaudoti savo ir kitų laimei kurti ir palaikyti. Tas pats galioja ir kitoms, mažiau pastebimoms likimo dovanoms, tik su tokiomis mes susitvarkome puikiai, nes esame joms pasiruošę, arba tiesiog jų nepastebime:-) Ir tai yra labai gerai, nes apsaugo mus nuo to, kam mes dar nesame pasiruošę ir kas mums dabar nėra harmoninga.
Manau, kad taip atsitinka todėl, kad dabartinėje situacijoje kiekvienas iš mūsų turime skirtingą potencialą priimti sėkmę. Jis priklauso nuo viso to, ką mes galvojome, jautėme ir veikėme iki tol, todėl jei gausime tai, kam pasiruošę nebūsime, vargu ar sugebėsime tuo pasinaudoti tinkamai. Jau esu minėjęs, kad niekas gyvenime neateina po vieną, viskas yra lyg paketais. Kuo didesnė sėkmė, tuo didesni pokyčiai vyks ir mūsų aplinkoje. Keisis draugai, daiktai ir kitos gyvenimo spektaklio dekoracijos. Tam, kad visada būti pasiruošus priimti sėkmę, verta mastyti pozityviai, turėti gražius planus ir vizijas ateičiai. Dėl visa ko, nes niekada negali žinoti, kada aplankys sėkmė, tačiau nieko nekainuoja daryti taip, lyg ji jau būtų visai šalia:-)
Laimė, tai lyg vandenynas, tad jei pasiekiame kažkokios bangelės viršūnę, tikėtina, jog artimiausioje ateityje jos bus mažiau, tad reikėtų tam būti pasiruošus. Tiems, kam patinka ramus gyvenimas, geriau džiaugtis kiekviena diena, itin nesureikšminant nei vienos iš jų, kad nesukeltumėme didelių bangų. Tiems kam banguotos jūros modelis patinka gyvenime ir tai priimate sąmoningai – jokių apribojimų:-)
Stebėkime, gaudykime, nes ta sėkmė, kuri harmoninga mums, yra jau dabar ir čia, priešingu atveju, šitų eilučių jau neskaitytumėte:-)
Puikaus saulėto ir ilgo savaitgalio!

Daug kalbama apie fizinio aktyvumo naudą mūsų kūneliams, tačiau ne visada jie yra pakankamai argumentuojami, tam, kad lengviau būtų suprasti teikiamą naudą ir pasirinkti sau tinkamą variantą. Šie mano pamąstymai vargu ar tiks žmonėms, kurie yra pažengę iki tokio savęs jautimo lygio, kai argumentai jau nebereikalingi ir viską daro tiesiog… Kadangi vis dar yra tokių, kurie vadovaujasi protu arba derina abu variantus, nutariau pasidalinti:-) Esu vienas iš pastarųjų:-)
Mūsų protas dažniausiai nori žinoti, kaip vienas ar kitas mūsų atliktas veiksmas mus įtakoja ir kam jis yra reikalingas. Mankšta naudinga jau vien dėl to, kad suaktyvina mūsų organizmo šalinimosi sistemą. Ypač tai aktualu ryte, po to kai visą naktį mūsų ląstelės tvarkėsi ir ruošėsi kitai dienai. Vadinasi, suaktyvėjus limfos tekėjimui ir kraujotakai, greičiau iš organizmo pasišalins toksinai ir kitos atliekos, kurios neišvengiamai atsiranda funkcionuojant mūsų organizmui.
Tačiau fizinis aktyvumas turi ir daugiau praktinio pritaikymo galimybių. Galime suformuoti ir palaikyti sveiką raumenų sistemą, pagerinti nuotaiką, nes sportuojant hormonų sistema rūpinasi, kad tai patiktų, išskirdama taip vadinamus laimės hormonus:-) Išbandžiau pats – veikia puikiai. Kalbėsim ne apie sportininkus, kurie norėdami parodyti žmogaus organizmo ribas, aukoja savo sveikatą vardan rezultatų.
Yra ir kita tema. Turbūt sutiksite, kad daugiau ar mažiau visi patiriame stresą. Rodos nieko bendro, tačiau streso metu organizmo hormoninė sistema išskiria adrenaliną, kuris yra skirtas ekstremalioms mūsų gyvybei ir sveikatai gręsiančiomis situacijomis spręsti. Norint, kad šis procesas nepadarytų žalos, reikalingas fizinis krūvis, kuris natūraliomis sąlygomis būtų savaime suprantamas, juk tai gyvybės ir sveikatos vertės klausimas. Dabar gi mes jau pripratome reaguoti į daugelį situacijų susijaudinimu, emocijomis, taip suaktyvindami mobilizuojančius procesus, tačiau fizinio krūvio tenka nedaug ir kur visas tas gėrybes padėti, paliekame likimo valiai. Šioje vietoje peršasi išvada: mūsų fizinis aktyvumas turėtų būti proporcingas patiriamam stresui.
Įdomu dar yra ir tai, kad malonumai, tokie kaip filmai,seksas, ekstremalios sporto šakos, ar šiaip varžybų stebėjimas, taip pat sukelia adrenalino išsiskyrimą. Na jei kai kuriuos malonumus lydi fizinis aktyvumas ir dalis neigiamo poveikio yra neutralizuojama, tai sukaustantis ir įtemptas filmas pareikalaus kelių kilometrų maratono…
Esame pripratinti vartoti ir mažai kas kalba ir skatina, kaip gyventi efektyviai išnaudojant savo organizmo ir aplinkos išteklius. Juk būtent šį kūną, šią aplinką, sutiktus žmones mes turime tik vieną kartą, tad kam skubėti palikti savo kūną, per kurį būtent dabar galime visais pojūčiais pažinti pasaulį:-)
Išvada tokia, kad fizinis aktyvumas reikalingas palaikyti tinkamai judėjimo sistemai, palaikyti detoksikacijos procesus ir šalinti streso sukeltas pasekmes ir taip palaikyti gerą nuotaiką. Logiška, jei valgome tinkamą lengvai pasisavinamą maistą, išmokstame pozityviai mastyti, esame ramūs ir sąmoningi, sporto reikšmė gerokai sumažėja. Tad eilinį kartą pasirinkimas mūsų rankose:-)
Gražaus pavasario starto!

Po praėjusio straipsniuko kilo diskusija, kuri paskatino į įvairius išminties mokymus pažiūrėti dar kitu kampu.
Visa surašyta, susisteminta ir iki mūsų laikų atėjusi išmintis yra labai vertinga. Jau minėjau, kad tai yra lyg pamatas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą. Lenkiu galvą prieš tuos šviesius žmones, kurie sugebėjo tai pajausti ir perteikti ateities kartoms.
Tačiau yra vienas bet. Kai tik žmogus leidžia sau įsijausti, kad tiesa yra viena, jis save apriboja ir tampa nebelaisvas… Puikiai žinome, kad viskas yra įmanoma, jei patys leidžiame tam būti. Todėl ir noriu atkreipti dėmesį į tai, kad užrašytą išmintį dažnai kiekvienas interpretuojame savaip ir tai akimirkai ją suprantame taip, kaip leidžia suprasti mumyse esantys filtrai. Kitą vertus, kai kuri išmintis yra užrašyta šifruotai, kad galėtų įveikti laikmečių tikėjimų barjerus ir pasiekti mūsų laikus. Tad nagrinėjant tokią išmintį laisvė fantazijai yra visiškai atvira ir kiekvienas ją analizuodamas adaptuoja savo supratimui… Tai puikiai paaiškina, kodėl yra taip daug skirtingų vieno ar kito konkretaus mokymo skleidėjų, tačiau vieni pasekėjų turi labai daug, o kiti ne. O atsitinka taip todėl, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip yra pateikiama išmintis, atsižvelgiant į konkretaus laikotarpio aktualijas, žmonių įpročius ir daugybe kitų veiksnių, kurie įtakoja daugumos iš mūsų gyvenimus… Sėkmingam informacijos perdavimui taip pat yra naudojamos psichologijos technikos ir marketingo triukai. Norim mes to ar ne, bet jau pripratome būti kažkieno valdomi. Tai liečia visas gyvenimo sritis. Nedaug yra žmonių, kurie daro tai ką jaučia, kad jiems reikia daryti. Na gal kas kokiame giliame kaime be žiniasklaidos įtakos:-) Arba tas, kuris perkando, kad viskas kas sakoma jei ir yra tiesa, tai tik sąlyginė. Norint sužinoti tiksliau, reikia patikrinti pačiam.
Taigi, peršasi išvada, kad visą informaciją reikia priimti iš stebėtojo pozicijos, jos iš karto nei priimant, nei atmetant. Ne kartą pačiam yra nutikę taip, kad staiga atsiradusi tiesa nepasitvirtino, o tai kas atrodė nepriimtina, tapo tiesa…
Manau, kad yra labai daug šviesių žmonių ir mūsų Lietuvėlėje ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Nušvitusių taip pat gali būti žymiai daugiau, nei mes manome ir jie yra visai šalia. Mes tik jų nepastebime, nes nušvitęs žmogus gali išsiskirti tik visiškai adekvačiu realybės priėmimu, gerumu, supratimu, taika… Kadangi jo EGO jau nebėra aktyvus, jis nesupras pats, kad yra nušvitęs ir negalės to papasakoti kitiems… Nes jis tiesiog Šviesus.
Visi dalyvaujame gyvenimo spektaklyje, kuris vadinasi tobulėjimu. Ir visiškai nesvarbu, ar esame mokinio ar mokytojo vaidmenyje – vieni ir kiti mokomės. Tik kiekvienas tam laikotarpiui užsiimame sau patogią poziciją, kas klausytojo, kas kalbėtojo:-)
Ar aš esu teisus? Ir taip ir nelabai. Lygiai tiek pat, kiek esame teisūs kiekvienas iš mūsų. Dalintis patirtimi ir įžvalgomis yra labai geras užsiėmimas visiems, nes tai padeda pačiam plėstis ir padėti tai daryti panašiai mąstantiems… Daugiau reikia gyvo bendravimo, susiėjimų, diskusijų, geranoriškumo renginių. Kada gi daugiau bepasidalinsime savo dvasiniais pasiekimais? Kai nušvisime, tai taps nebesvarbu:-)

Senieji mokymai, tokie kaip Vedos, yra puikus pagrindas, padedantis tobulėti dvasiškai, puikiai išdėstyti pagrindiniai dėsniai, kurie panašiai veikia visur. Bet kyla ir daug klausimų. Jei žvelgti giliau ir plačiau, mūsų kūnams, o gal net ir sieloms, palankesnės turėtų būti mūsų protėvių, būtent šiam regionui pritaikytos tradicijos ir mokymai. Gal Tibeto kultūra šiek tiek panašesnė, nes bent jau gamtinės sąlygos šiek tiek artimesnės…
Taip jau susiklostė, kad mums nedaug pavyko išsaugoti Pagoniškos išminties, taip kaip pavyko Rytų regionų žmogučiams, o pastarosios patarimais mes ne visda galime pasinaudoti – juk namas atvirais langais vargu ar mūsų atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis bent kiek apsaugotų… Viena yra gyventi po palme, kita yra rasti išgyvenimo būdų, kai sąlygos kūnui nėra tokios palankios. Tikėtina, kad geriau tiktų patirtis, surinkta artimesnių kraštų kultūrų. Kadangi mūsųjų Pagoniškų tradicijų liko nedaug, teks jas susikurti naujas patiems: stebėjimais, kaip ir kas mus veikia ir dalintis šiais pastebėjimais su kitais… Žinoma, tam ir yra bendrasis informacinis laukas, kuriame yra viskas ko reikia, tad verta daugiau dėmesio skirti savo vidinių filtrų valymui. Tam, kad geriau galėtume išorę pažinti per savo sielą, pajausti, kaip galime gyventi būtent čia: kitos klimatinės juostos sąlygomis. Na, gera žinia, kad Eskimai gyvena dar sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis, tačiau ir jų vidutinis gyvenimo amžius yra gerokai aukštesnis už mūsų. Už Indų, beje, taip pat. Tad jei yra prasmė iš ko mokytis, tai iš Eskimų:-)
Tik va įdomus klausimėlis, nes nesu girdėjęs apie kokius nors užrašytus šiaurės šalių mokymus. Arba jiems tiesiog tam nelieka laiko, nes reikia rūpintis savo išgyvenimu, arba jų ryšys su bendruoju informaciniu lauku yra puikiai išsaugotas. O gal jie tiesiog neturėdami mūsų civilizacijų stebuklų, kaip elektra ir visi kiti iš jos kylantys pasiekimai: internetas, televizija, radijas, jie turi daugiau laiko sau. Pamedituoti, pajausti, suprasti, ko reikia būtent čia ir dabar…
Visa tai galime daryti ir mes, čia ir dabar. Tik va pagundų užsiimti kuo nors kitu, yra gausybė… Lieka dėliotis veiklą pagal prioritetus – va čia tai rimtas sąmoningumo išbandymas!
Puikių pamąstymų ir gražaus paskutinio šios žiemos sekmadienio:-)

Nežinau ar pastebėjot jūs, tačiau tiek man pačiam, tiek savo aplinkoje stebiu įdomią situaciją… Daug kas jau supranta, kad tai kaip gyvena nėra gerai, tačiau nežinodami kaip gyventi yra gerai, imasi pačio paprasčiausio varianto – ima kovoti su negerumais… Čia slypi viena problemėlė, kuri iš anksto tokią kovą pasmerkia pralaimėjimui… Maža to, vadinasi visa išeikvota energija išsivadavimui nueina per nieką, o ir pasitikėjimo pralaimėjimai neprideda.
Išeitis gana paprasta. Negerumus lengviausia tiesiog pakeisti gerumu. Norint laimėti nėra prasmės kovoti – reikia tiesiog daryti tai ką nusprendei.
Taiką pasieksime tik eidami už taiką, o ne kovodami prieš karą. Paminėsiu pavyzdį: žmonės nemes rūkyti, o rūkantieji netaps sveikesni nuo gąsdinančių užrašų, veikiau susirgs ta liga, kuri ant pakelio parašyta… Geriau jei ten būtų parašyta: gyvenantys be rūkalų, yra sveikesni:-) Viskas su tais užrašais gerai, tik būtų geriau, kad jie nuteiktų pozityviai.
Kitas pavyzdys mitybos įpročių keitimas. Nebus lengva, jei nuspręsime kažko nevalgyti. Žymiai lengviau yra nuspręsti papildyti savo mitybą teisingais įpročiais ir sveikesniais produktais. Užtenka suprasti, kad vandenį reikia gerti 15 minučių iki valgio ir 2 valandos po… Turint galvoje, kad išgerti per parą geriausia apie 2 litrus, užkandžiams laiko nebelieka… Kita situacija. Norint padidinti žalių daržovių savo racione užtenka suprasti, kad jos turi sudaryti 70% viso suvalgomo maisto. Visi kiti produktai palaipsniui išstumiami savaime. O dar turint omenyje, kad produktai tarpusavyje yra derinami ir geriausi termiškai nepaveikti – viskas susidėlioja į lentynėles ir patys nepastebėsite kaip tapsite moderniais žaliavalgiais. Susikūrę mitybos individualų modelį labiausiai tinkantį sau:-)
Kitaip tariant, laimime tada, kai esame savo tiesos pusėje, nemaitindami mintimis, dėmesiu savo oponentų, arba savo įpročių. Energijos yra tiek, kiek jos yra, tad koncentruoti ją reikėtų ten, kur link eiti norisi, o ne į tai, nuo ko einame…

Ar nekilo klausimas, kodėl vieni dalykai patinka labiau už kitus? Vieni namai mielesni už kitus, vieni žmonės mylimesni, kelionės įspūdingesnės, pagalvės patogesnės… Atsakymų paprastai kyla taip pat labai daug ir visi atsako į klausimą: todėl kad… Kitaip tariant, tam yra tam tikros sąlygos, kurias mes iškeliame patys. Todėl bendru atsakymu į klausimą man yra lūkestis, tai ko mes iš anksto tikimės. Mums viskas patinka lygiai tiek, kiek atitinka mūsų lūkesčius. Vadinasi visi patikimai ar nepatikimai yra suformuoti mūsų pačių galvose, kitaip tariant, objektyvių priežasčių nebelieka. Štai ir dar vienas puikus mūsų pačių susikurto iliuzinio pasaulio pavyzdys:-) Žinoma, dar galima pridėti, kad lūkesčius formuoja ir mokymo įstaigos, masinės informavimo priemonės, kaimynai, tėvai, draugai… Tačiau pasirinkimas kuo tikėti, o kuo ne – tenka mums patiems.
Kaip mums atrodytų sutiktas žmogus, jei mes neturėtumėme jokių lūkesčių ir nuostatų… Kaip elgiamės pamatę ar patyrę ką nors naujo ir nepažystamo. Dar geriau netikėto, nes protas greitai apipina įvairiomis nuostatomis. Ar daug kas esate šokę parašiutu? Spėju, kog mažoji pusė, tačiau nuomonę apie tai turi visi… Geras, ar ne. Pastebėkite ir pastebėsite, kad toks procesas vyksta nuolatos, tad ar reakcija į įvykius ir reiškinius gali būti adekvati? Manau, kad esant tokiame iliuzijų rūke, reaguojame taip, kaip sugalvojame patys pagal jau turimas nuostatas ir lūkesčius…
Daugiau laiko skirkime savo gyvenimiui, tam kas vyksta pačiuose mumyse. Pastebėkime, apie ką galvojame ir atsakykime į klausimą: kodėl galvojame būtent taip? Tikėtina, kad rūkas jau netrukus prasisklaidys, o po kurio laiko, vis rūką praretindami, net nepastebėsime kaip išaušo sąmoningumo rytas:-)
Puikaus savaitgalio!