Namai gilumoje…

Kilo mintis, kuri aktualesnė bus medituojantiems žmonėms, manau jūs turėsite savo patyrimų, kuriais pasidalinsite. O tiems kurie dar neatrado meditacijos stebuklo, bus puiki proga pažinti jos prasmę:-)
Man meditacija reiškia grįžimą namo, kur ramu, saugu, gera… Iš čia galima pažvelgti į vykstančius įvykius iš šalies, iš toliau, pamatyti viską plačiau ir kitaip. Jaučiu, kad viskas,  kas prasideda iš ten, ateina būtent per čia…
Dabar grįžtu prie minties. Daug yra kalbančių, kad nėra jokios prasmės kreipti dėmesį į būsenų pasikeitimus meditacijų metu, nes tai nukreipia dėmesį nuo pačios meditacijos ir neleidžia eiti giliau. Manau, kad jie yra teisūs. Tačiau norint neblaškyti dėmesio koncentracijos meditacijos metu, verta protui žinoti kas tai yra. Elementari psichologija – kai protas žino – ramus ir nesikiša į vykstančius procesus:-) Taigi, medituojant pasiekus kokį nors įdomesnį pojūtį antrą kartą jis nepasikartoja. Kitas būna jau kitoks nei prieš tai buvęs, o dažniausia tai tiesiog bendra maloni būsena. Ilgai mąsčiau ką reiškia šie kitokie išgyvenimai medituojant. Pirmiausia kilo mintis, kad tos pakilios būsenos lyg paskatinimas, tam kad medituoti norėtųsi daugiau ir giliau. Dabar gi manau dar kitaip – tai transformacijos, perėjimo akimirkos, kurios jau niekada nepasikartos, nes po jų tampame kitokiais… Vadinasi keičiasi ir mūsų supratimai, pojūčiai. Visa tai persmelkia kasdieninį gyvenimą ir meditacijos būsena išsisklaido ir lieka kiekviename mus supančiame reiškinyje ir pačiuose mumyse…
Nuostabus procesas, kai kiekvieną kartą gali jausti, kaip iš meditacijos būsenos, savo tikrųjų nematerialių namų, parsinešame kažko vis naujo ir gero, taip papuošdami šį pasaulį:-)

Realybės realumas

Kiekviena akimirka yra pati brangiausia, nes tai yra viena, iš gyvenimo ribotų akimirkų maišo… Labai gražu ir miela.
Visi daiktai ir įvykiai, tai daugybės reiškinių kombinacijos pasekmė, kuri tvari yra tik tiek, kiek bus tvarūs ją sukūrę reiškiniai. Pasikeitus nors vienam juos sukūrusių reiškinių, dings ir mūsų įsivaizduojama realybė. Tad viskas kas mus supa, yra lyg kortų namelis, kuris sugriūva ir vėl pasistato iš naujo. Be mūsų valios ir taip be galo… Tad pačiu tvariausiu dalyku lieka mūsų požiūris į aplink vykstančius dalykus. Mes patys renkamės kaip reaguoti: džiaugtis, pykti, norėti, atstumti, kentėti, mėgautis, mylėti ar nekęsti… Ir tai, kad dabar esu būtent čia ir būtent toks – yra daugybės aplinkybių sukurtas įvykis. Man belieka padėkoti, kad viskas sukrito taip, kad manasis čia ir dabar randasi būtent čia. Ir net būna taip, kad mano protui ir ego tai patinka… Jei ego nebūtų, kiekviena akimirka virstų pačia nuostabiausia, nes tada nuolat suvokčiau, kad visa tai kas vyksta, yra patys geriausi dalykai. Dabar gi, tai suvokti neleidžia išankstiniai nusistatymai, lūkesčiai, pojūčiai, kuriems priskiriu gero ar blogo etiketę. Iš tiesų nėra nei to, nei ano – tiesiog yra. Džiugi žinia ta, kad ramybės būsena savaime yra maloni, tad visus įvykius stebint ramiai, malonumas garantuotas. Pasiekti tai galima nuraminus savo protą. Tada jį galima pasitelkti kaip ištikimą pagalbininką, kuris viską stebės ir ramiai vertins, kai to reikės. Man labai patiko pasakymas, kad protas reikalingas kaip muilas: pasiėmei, pasinaudojai ir padėjai į vietą…
Dar vienas pastebėjimas – medituoti galima ir kasdieninėje veikloje. Važiuojant, stovint, einant, ruošiant maistą ar atliekant kitus buities darbus. Tiesiog nebeliks vietos skirstymui darbų į malonius ir  nemalonius, nes viskas kas yra gyvenime yra viena iš akimirkų, kurias matai… Jų vertės suvokimas padeda geriau suprasti, ką gyvenime verta daryti, kas suteiks malonumą kitiems ir pačiam. Tokių akimirkų virtinė turi išliekamąją vertę…