Kitapus ribos

Sveikinu visus, peržengusius magišką skaičių ribą. 12.12.12 12:12 jau buvo… Tikriausiai:-) Kadangi visų šio įvykio dalyvių parodymai skirtingi, sunku bus įrodyti, kad tai buvo apskritai. Liko kas svarbiausia ir tvariausia – dabartis. Kas akimirką praeiname vartus: ir vėl, ir vėl, ir vėl. Esmė tame, ką paliekame anapus vartų ir ką atsinešame šiapus. Pagal tai ir jaučiamės.
Manau, daugelis jau pastebėjote – pokyčiai vyksta jau daugelį metų ir žmonės pasikeitė neatpažystamai, į gerają pusę. Kas galėjo pagalvoti, kad laisvai galėsime reikšti mintis, kad leisime sau suprasti, kad esame daugiau nei kūnas… Viskas lyg grandioziniame iliuzionisto pasirodyme: dėmesys nukreipiamas į efektingus įvykius, pasaulio pabaiga, virsmai. Kai tuo tarpu viduje tyliai ir gražiausiai sau visi keičiamės.
Tie kurie labiau įsiklauso į save, dabar gyvena malonų sąmoningų pokyčių metą. Labiau vertinantiems išorę dabar metas nerimastingas, nes materialusis pasaulis pasidarė trapus kaip niekada. Kur saugoti pinigus ir kitokias vertybes, kaip išlaikyti verslą? Lėtėja vartojimas, ant kurio buvo pastatyta  visa ekonomika. Ir puiku, kad mažiau vartojame, nes turime puikiai suprasti, kad mūsų planetos resursai nėra beribiai, kaip ir visų materialių objektų. Tad turime puikią progą tikrąją materialaus pasaulio pabaigą nukelti tolimesniam laikui.
Nuostabus laikotarpis, įsikausykime labiau į save, nes mes patys ir esame tas lauktas pokytis!
Kas bus toliau, pamatysime. Neabejoju, kad ir toliau daugės tolerancijos, gerumo… Juk tam šioje planetoje visi ir susirinkome.

Kur dingsta tikrovė?

Atsinešu aš pas jus diską su koncertu ir sakau – norit parodysiu iliuziją, kurią jūs patikėsit? Įdedam diską, ekrane nušvinta akiai mieli vaizdai ir pasigirsta malonūs ausiai garsai. Daug muzikantų, instrumentų, dekoracijų ir jų stebėtojų. Scenoje pasirodo Andrea Bocelli… Laukiat, kur čia bus fokusas? Jei taip, jis jau įvyko! Aš pas jus dar nebuvau, koncerto nežiūrėjome ir nežinau, ar būtent tokį koncertą minėtas artistas yra filmavęs… O jei jis yra įrašytas, tai dar nieko neįrodo, gal tai montažas. Ypač dabar, kai dokumentika ir animacija yra sunkiai atskiriami dalykai. Tikra tik tai, kas dabar vyksta su kiekvienu iš mūsų… Už akimirkos tai jau iliuzija, nes tvirtų įrodymų, kad tai vyko, tiesiog nėra. Lieka susitarimo reikalas, kokiais „įrodymais“ tikėsime…
Sakysite, tikra tai kas materialu. Tvirtai tikite, kad turite namus, prasinešė viesulas ar gaisras ir tvirtas tikėjimas virsta pelenais… Gerai, jei draudimo kompanijai sugebėsite pateikti sutartus įrodymus, kad namas buvo ir gausite išmoką, surinktą iš žmogučių, kurie savo netvirtas iliuzijas nori apsaugoti draudimo kompanijų polisais. Logiškai mąstant, pokštas kaip reikiant – neapčiuopiamas draudimas yra tikresnis už turimą materialų labai apčiuopiamą turtą. Štai ir viskas išaiškėja: viskas yra iliuzija, arba kitaip tariant, visų susitarimo reikalas:-) Kur iliuzija o kur tikrovė – rinktis mums.
Aš tikiu, kad kažkas skaito šiuos žodžių derinius. Tikiu, nes matau, kad kažkas čia lankosi… Tačiau aptarnaujanti tinklalapį kompanija gali prirašyti skaitytojų kiek tik nori, o man liks tik patikėti… Nes pradėdamas šį žaidimą, priėmiau jo taisykles ir dabar jomis vadovaujuosi. Ačiū visiems:-)
Tad rinkimės tai, kas mums arčiau širdies ir netrukdo bendriems susitarimams.

Paprasčiausiai – atsipalaiduokim…

Mes turim unikalią galimybe nugabenti savo kūnelį ten, kur jis gali papramogauti, pailsėti, atsipalaiduoti. Tai gali būti masažas, koncertas, pirtis, ar svečia šalis. Ir tai yra nuostabu, nes mes dėmesį daugiau ar mažiau koncentruojame į save ir patiriame nusiraminimą ir atsipalaidavimą. Mes visa tai patiriame veikiami išorinių dirgiklių ir su jais sutapatiname tam tikrus jausmus. Ir viskas čia būtų aišku, tačiau keistumas yra tas, kad ir nustojus dirgikliams veikti mes prisimename šiuos potyrius. O juk jų jau nėra! Vadinasi haliucionuojam:-) Dar įdomiau, kad visokių priemonių sau sukelti vieną ar kitą jausmą yra daug, tačiau pačių jausmų asortimentas yra gerokai mažesnis. Tarkim, atsipalaidavimas. Jausmas vienas, o sukelti jį gali masažas, gera draugija, buvimas gamtoje, meditacija… Ir tik paskutinis iš jų yra prieinamas visada:-)
Vadinasi, galima manyti, kad visi jausmai yra mūsų viduje. Mes patys nusprendžiame, kokį veiksmą atlikus sukelsime vieną ar kitą jausmą. Susirgus galime manyti kiek dabar liks nenuveiktų darbų ir taip patirti įtampą. Tačiau galime atsipalaiduoti, daugiau laiko skirti sau, apmąstymams, ką darėme iki šiol negerai, kad taip atsitiko ir ką darysime kitaip, kad ateityje būtume dar sveikesni. Manau, kad liga būtent tam ir sukurta. Kai peržengiame ribą, gauname ženklą, jog laikas koreguoti judėjimo kursą. Arba išvykę poilsiauti galime galvoti apie paliktus namus, išleistus pinigus, ar kad kur kitur dabar būtų geriau, vietoj to, kad visą dėmesį sukoncentruotumėme į tai ką darome dabar ir tuos potyrius ir poisį patirtume atsipalaidavę. Iki galo:-)
Visos emocijos slypi mumyse. Net tie patys išorės dirgikliai sukelia skirtingas emocijas skirtingiems žmonėms…
Tai dar kartą patvirtina, kad pasirinkimas mūsų rankose! Geriausia yra ten, kur esame dabar, vien jau todėl, kad patys sau šią situaciją ir susikūrėme ir bet kada galime ją pakeisti į dar geresnę…

Apie pokyčius. Dar kartą :-)

Bendraujant išaiškėjo viena įdomi aplinkybė, kad tinklapio skaitytojų ratas yra gerokai peržengęs mano draugų ir artimų žmonių ribas ir dabar galiu pasidžiaugti, kad tokių brangių žmogučių ratas yra gerokai platesnis… Tad pamaniau, kad bus pats laikas dar šį bei tą apie save parašyti.
Kiekvieno gyvenime yra įvykių, kurie vienaip ar kitaip stipriau įtakojo ateities įvykius. Ne išimtis ir manasis:-) Gal kažkiek pasikartosiu, tai ką rašiau pirmuose susipažinimo straipsniukuose, tačiau ne visi vėliau prisijungę archyvus varto. Tad apie save.
Esu Viktoras Toliautas. Gimiau 1972 liepos 28 dieną, šiaurės vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, gražiame, nuo XVI a. gyvuojančiame ir savų legendų turinčiame miestelyje, Tirkšliuose.
Labai esu dėkingas visiems mano gyvenime esantiems žmonėms. Jie visi vienu ar kitu metu atliko savo vaidmenį, arba vis jį atlieka…
Pastaruosius kelis metus daugiau dėmesio skyriau lavinimuisi, igyjau aukštąjį išsilavinimą, dalyvavau daugybėje profesinės kvalifikacijos kėlimo seminarų. Turiu puikų darbą, kur yra visos galimybės eiti tobulėjimo keliu… nors prieš metus taip negalvojau:-)
O dabar apie įvykių seką, kuri mano manymu, lėmė tai, kad turiu ir galiu dalintis.
2010 pavasarį sušlubavo sveikata, apie save priminė širdelė, pradėjo kilti kraujospūdis. Turint omenyje, kad būdamas 1,74 ūgio svėriau 100 kilogramų, nieko stebėtino… Matyt mano didžiausias stimulas kažką keisti buvo tai, kad vaistų labai nemėgau, o be jų jau gyventi daug maž pilnavertį gyvenimą, pasidarė nebeįmanoma. Pirmas bandymas sveikti buvo savaitė sanatorijoje. Ir tikrai, po puikių masažų, vonių, psichoterapija ir kitų procedūrų, beveik pusmečiui buvo ryškus pagerėjimas. Tada supratau, kad norint būti sveiku, reikia padaryti kažką daugiau. Tam kilimo taku tapo naują požiūrį propaguojanti klinika, po kurios ėmiausi detoksikacijos ir atstatymo programos, kurią derinau su naujais mitybos įpročiais. Po poros mėnesių, jau buvau mažesnis beveik 20 kilogramų ir savijauta bei vaizdelis veidrodyje buvo žymiai malonesni… Nesu mėgėjas fotografuotis, tačiau pavyko surasti kelias nuotraukas, kurios kažkiek atspindi vykstančius pokyčius. Jas pridedu.
Po to atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti, nes įkvėptas sėkmės ėmiausi tolimesnių veiksmų. Ne tik tam, kad pasiektą rezultatą išlaikyti, bet tam, kad jaustis vis geriau ir geriau…
Susipažinau su dvasinėmis praktikomis, mityboje dar labiau sumažinau gyvulinės kilmės produktų, o 2011 metų vasarą perėjau prie mitybos, kurios pagrindą sudarė žalias, termiškai neapdorotas maistas. Atsirandant vis daugiau energijos ir žinių noras augo, tad tų pačių metų rudenį ėmiausi NLP praktiko kurso. Tai puikus būdas suvokti, kaip veikia mūsų protas, kaip jį įtakojame patys ir mus supantis pasaulis… Nors televizija ir spauda jau iki tol naudojausi ribotai, supratau, kad norint turėti bent jau daugmaž objektyvią nuomonę apie save ir aplinką, žiniasklaidos priemonių patartina vengti. Tai sėkmingai darau iki šiol. Tuo ką išmokau, tiesiogiai nesinaudoju, tačiau labai padeda gyvenime atpažinti kur prasideda manipuliacijos… Ir čia galutinai supratau, kad visi progresyvaus mokslo atstovai, psichologai, dvasiniai mokytojai kalba apie tuos pačius dalykus. Tai ką supratau ir nuolat suprantu naujus dalykus, yra kelias link visumos suvokimo.
Viskas tarpusavyje turi tamprų ryšį, todėl nėra išmintinga manyti, kad kažkokia viena sritys gali išgelbėti. Reikalinga racionali mityba, fizinis aktyvumas, dvasinis tobulėjimas, socialiniai ryšiai, sveikata, profesinis tobulėjimas, finansinis raštingumas, užsiėmimas suteikiantis finansinę nepriklausomybę… Ir norint jaustis tikrai gerai, dėmesio reikia skirti visoms sritims, nei vienos neišsiskiriant. Harmoningai… Jau daug ką išbandžiau praktiškai, tad dalinuosi su jumis.
Tikėti negalima niekuo. Verčiau įsiklausyti ir tai kas priimtina, išbandyti pačiam. Viskam ateina laikas, o pats malonumas turėtų būti ne tikslas, o procesas:-) Pats ant šio grėblio ne kartą lipau… Keistai gi gaunasi, jei malonumas yra tikslas, kuris suteiks pasitenkinimą kelioms minutėms, o visas ilgas einamas kelias link jo įtampoje ir skubėjime… Argi neverta mėgautis tuo, kas trunka nepalyginamai ilgiau?
Vaikystėje gera sveikata pasigirti negalėjau, tad dabar galiu pasidžiaugti, kad sulaukęs 40 metų esu sveikas kaip niekada:-) Šį rudenį išbandžiau savo fizinį pajėgumą – nubėgau 10 kilometru be sustojimo. Iki šiol nebėgiojau ir tam atskiro fizinio pasirengimo nebuvo. Juolab, kad buvo toks laikotarpis, kai lipimas laiptais į penktą aukštą buvo rimta užduotis. Tad turiu pagrindo manyti, kad tai ką darau, yra naudinga:-)
Šie metai gali vadintis energijų pažinimo metais. Tai itin įdomi ir mažai visuomenėje aptarinėjama tema. Dabar, kai kvantinė fizika patvirtino, kad esame iš esmės energetiniai sutvėrimai, nusimeta visas mistikos šydas ir galime gilintis į tai, kas iki šiol buvo prieinama tik siauram žmonių ratui. Daug laiko skiriu tobulėjimui, šiuo metu jau turiu Reiki meistro – gydytojo kvalifikaciją. Artimiausiu metu planuoju apie tai daugiau parašyti ir norintiems pasiūlysiu išbandyti nuotolinį Reiki seansą. Kam norėsis anksčiau, rašykite viktoras@vataipva.lt, laiką suderinsime:)
Šiam kartui tiek, jei kam kyla klausimų – rašykit. Taip pat lauksiu jūsų laiškų, kuriuose pasidalinsite savo patyrimais ;-)

Kas laimi, kai nesutampa nuomonės?

Esu linkęs manyti, kad daugelis esate buvę kokio nors ginčo dalyviai. Ir nieko nuostabaus, juk manoma, kad tvirtas yra tas, kuris moka apginti savo poziciją. Buvau vienas iš tų, kurie savo nuomonę pagrįsti ir apginti, moka gerai. Ar daug ką tuo laimėjau? Socialiniame gyvenime ši bei tą pasiekti pavyko, tačiau to ko trokštame visi – laimės, nelabai… Patiko išsireiškimas, kad ginče tiesa miršta. Tikrai, dažniausiai ginčai vyksta visai beprasmiškai, vietoj to, kad imtų žmonės ir surastų konsensusą, gerą sprendimą abiems pusėms, bando primesti savąją. Kas tam trukdo? Išdidumas, godumas, ego…
Prireikė keturiasdešimt metų, kad suprasčiau, kad vertybės yra kitos ir savo pozicijos žutbūtinis gynimas tampa beprasmis. Juk dažnai pasitaiko taip, kad po kurio laiko nuomonė pasikeičia, nes keičiasi mūsų žinios ir apkinkybės. Tokiais atvejais tampa aišku, kad gynėme netiesą. Man itin patinka nuostabaus filosofo Senekos posakis: žinojimas yra veiksmas. Tad ar galima apginti poziciją kuri juda? Svarbiausia, ar verta švaistyti savo gyvenimo nebegalinius resursus beprasmiams dalykams? Juk dabar gaunasi taip, kad tiesa yra tai, kuo žmonės tiki, o ne tai, kas šiuo metu tiesa būtų bent jau iš racionaliosios pusės. Pateiksiu pavyzdį: daugumai tiesa yra vartojimas – turėti daugiau ir geriau. Mąstant globaliai, tai pražūtinga, nes visiems turėtų būti aišku, kad mūsų planetos resursai nėra begaliniai. Tačiau čia laimi godumas ir ginčykis su tais žmonėmis kiek nori, nes kol patys nesupras, kad yra neatsiejama ekosistemos dalis, kad visi esame susaistyti energetiškai ir gerą galima padaryti tik gerumu.
Kiekvienas praeiname savo gyvenimo kelio dalį, kad suprastumėm vienus ar kitus dalykus, tad jei norime ką nors įrodyti – darykime tai savo pavyzdžiu.
Kita nesutarimų ir pozityvumo nebuvimo pusė yra ta, kad daug laiko ir energijos sunaudojame galvodami apie ginamą objektą. Jei žinotume, kad liko gyventi viena diena, ar norėtumėte ją praleisti gindami savo poziciją. Dar turint omenyje, kad ji nuolatos keičiasi:-)
Tad laimi tas, kuris moka neutraliai priimti informaciją netiki niekuo aklai, tai kas patiko patikrina ir tik tada pasidalina su kitais. Be perdėtų įrodinėjimų:-) Mano nuomone, tvirtumas – mokėti gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis:-)

Realybės realumas

Kiekviena akimirka yra pati brangiausia, nes tai yra viena, iš gyvenimo ribotų akimirkų maišo… Labai gražu ir miela.
Visi daiktai ir įvykiai, tai daugybės reiškinių kombinacijos pasekmė, kuri tvari yra tik tiek, kiek bus tvarūs ją sukūrę reiškiniai. Pasikeitus nors vienam juos sukūrusių reiškinių, dings ir mūsų įsivaizduojama realybė. Tad viskas kas mus supa, yra lyg kortų namelis, kuris sugriūva ir vėl pasistato iš naujo. Be mūsų valios ir taip be galo… Tad pačiu tvariausiu dalyku lieka mūsų požiūris į aplink vykstančius dalykus. Mes patys renkamės kaip reaguoti: džiaugtis, pykti, norėti, atstumti, kentėti, mėgautis, mylėti ar nekęsti… Ir tai, kad dabar esu būtent čia ir būtent toks – yra daugybės aplinkybių sukurtas įvykis. Man belieka padėkoti, kad viskas sukrito taip, kad manasis čia ir dabar randasi būtent čia. Ir net būna taip, kad mano protui ir ego tai patinka… Jei ego nebūtų, kiekviena akimirka virstų pačia nuostabiausia, nes tada nuolat suvokčiau, kad visa tai kas vyksta, yra patys geriausi dalykai. Dabar gi, tai suvokti neleidžia išankstiniai nusistatymai, lūkesčiai, pojūčiai, kuriems priskiriu gero ar blogo etiketę. Iš tiesų nėra nei to, nei ano – tiesiog yra. Džiugi žinia ta, kad ramybės būsena savaime yra maloni, tad visus įvykius stebint ramiai, malonumas garantuotas. Pasiekti tai galima nuraminus savo protą. Tada jį galima pasitelkti kaip ištikimą pagalbininką, kuris viską stebės ir ramiai vertins, kai to reikės. Man labai patiko pasakymas, kad protas reikalingas kaip muilas: pasiėmei, pasinaudojai ir padėjai į vietą…
Dar vienas pastebėjimas – medituoti galima ir kasdieninėje veikloje. Važiuojant, stovint, einant, ruošiant maistą ar atliekant kitus buities darbus. Tiesiog nebeliks vietos skirstymui darbų į malonius ir  nemalonius, nes viskas kas yra gyvenime yra viena iš akimirkų, kurias matai… Jų vertės suvokimas padeda geriau suprasti, ką gyvenime verta daryti, kas suteiks malonumą kitiems ir pačiam. Tokių akimirkų virtinė turi išliekamąją vertę…

Bilietas į abi puses

Sveikinu visus, su simboliška diena, kai gyvieji į mirusiuosius pažvelgia kiek kitaip. Prisimena, bendrauja, priima mirtį kaip natūralų dalyką, su pozityviomis mintimis. O kaip gi kitaip, juk bilietus visi gavome dovanų į abi puses. Iš Anapus atėjome, ten anksčiau ar vėliau sugrįšime. Ir kur yra tikrovė, tikrieji mūsų namai – lieka tik spėlioti, nes palikus kūną, dingsta ir visa materialaus pasaulio informacija. Tad jei tikime, kad būname šioje pusėje ne vieną kartą, vis tiek prisiminti praeities negalime. Turbūt ir nereikia.
Taigi, mes likę čia, prisimename ir vertiname išėjusiuosius pagal jų nuveiktus darbus. Prisimename, kiek gėrio ir meilės jie paliko čia. Ir tai yra gilios vertybės, kurios mumyse lieka amžinai. Visi materialūs dalykai turi savo pradžią ir pabaigą: gimstame ir mirštame, pastatome ir sugriauname. Galų gale, net mūsų planeta, kurioje gyvename, yra laikina… Saulės resursai taip pat mažėja… Tad kas tada yra vertinga?
Manau, kad išlieka giliausios vertybės, kurios mus daro nemirtingais. Pasakyti geri žodžiai, duota šiluma, meilė ir gerumas. Iš to statosi visas mūsų materialusis pasaulis, tad kiek jis yra ir bus geras, priklauso nuo to, kiek kiekvienas atskirai ir visi kartu, to gėrio sukursime…
Dar turime laiko, iki to, kol ateis laikas, užrašytas ant bilieto atgal… Tačiau kiek jo dar liko – nežinia. Todėl branginkime kiekvieną akimirką ir išnaudokime savo likusį laiką taip, kad kai mus pakvies, galėtume išeiti jausdami, kad padarėme viską, ką pagal savo galimybes padaryti galėjome…
Neturėtų būti atskirties tarp žmonių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų – taip pat. Juk jų palikta šiluma, meilė ir gerumas padeda mums gyventi savo gyvenimus ir gerumu dalintis su kitais…

Apie grybus

Protas mums duotas, kad galėtume įvertinti, padės mums tai ką darome, ar pakenks. Nuostabu, kad žinome, jog žaliųjų musmirių, o ypač niekaip neapdorotų, valgymas gali tapti paskutiniuoju. Galima tik spėlioti, kiek turėjo būti drąsių ir pasiaukojančių žmonių, kurie suprasdami galimas pasekmes, ryžosi išbandyti kitus grybus ir taip pasitarnauti ateities grybų gurmanams. Žinoma, motyvacija taptų aiškesnė, jei pirmasis paragautas grybukas buvo tas, kuris turėjo haliucinogeninių savybių.
Tačiau iš kažkur randasi pačių keisčiausių apibūdinimų kas skanu ar ne, kvepia ar dvokia, gražu ar nelabai, prestižiška ar ne lygis… Visa tai kinta nuolatos, keičiasi mitybos įpročiai, kvepėjimo sampratos, mados. Dažnai vien tik pakeitus požiūrį, kitaip matome daiktus, suvokiame pojūčius. Tačiau įsisukus į įtakingų organizacijų pasiūlytą žaidimą, tampame marionetėmis, kurias valdyti – vienas juokas. Didžiausi pardavimai tų, kurie aktyviai reklamavo ir užčiuopė, kokį vartotojui jausmą šiuo produktu galima patenkinti. Daiktų mums, kaip tokių, nereikia, reikia tik priemonių patenkinti tam tikrus poreikius. Kuriama tokia iliuzija, kad jei neturėsi namo, prabangaus automobilio, gražios suknelės ar dar bala žinia ko – esi nevykėlis. Ir ne be reikalo, nes norėdami būti vykėliais, versimės per galvas, kad visus reikiamus atributus turėtumėm. Pageidautina dar geresnius nei kolega ar kaimynas. Ar ilgai nuo to tampame laimingais? Ne, nes tai kitų primesta iliuzija. Tačiau maža to, dirbtinai kuriami nauji poreikiai, kad būtų kur įterpti ir realizuoti kuo daugiau produkcijos ir patys tampame aukščiau paminėtais „grybų bandytojais“.  Nebe naujiena, kad kiekvienais metais išimama iš prekybos gausybė produktų, kurie Anapilin pasiuntė didesnį skaičių vartotojų, nei buvo numatyta pačių gamintojų sukurtose sąlygose. Kitaip tariant, patys save pranoko ir tikėtina, kad šios ribos bus plečiamos. Kita keistumo pusė tame, kad tokius produktus praleidžia į rinką, net iš anksto žinodami, kad tikimybė pakenkti yra didelė. GMO, net baltosioms pelėms visiškai aišku kas tai ir kad sukelia nekokias pasekmes, tačiau daug valstybių jie yra leidžiami ir niekas negali garantuoti, kad dideli pinigai neužmaskavo ir mūsų valgomuose produktuose.
Dabar, kai mūsų ir taip nestabilius protelius, marketingo specialistai atakuoja stipriausiomis psichologijos technikomis per silpniausias vietas. Po tokių reklaminiu atakų susidaro įspūdis, kad elgiamės taip, lyg patys grybukų būtumėm apsivalgę:-) Vien todėl, man kilo noras susipažinti su tokiomis technikomis iš arčiau, kad suprasčiau tikrąjį šio manipuliacijų spektaklio mastą. Labai apsidžiaugiau supratęs, kad ir čia galioja taisyklė – visas priemones galima naudoti ir geriems tikslams. Dažnai net tų pačių technologijų sukeltoms pasekmėms šalinti.
Jei vis dar skaitai, tai atėjo metas pasakyt ir kodėl visa tai rašau. Viskas yra iliuzija, ir kuo tai iliuzijai sudaryti reikėjo daugiau sudedamųjų dalių, tuo ji trapesnė. Pastarasis pastebėjimas geras tuo, kad visa tai, kas jau mums į galvas sugrūsta, galime išsivalyti… Tai galima atlikti tiek laiko patikrintomis meditacijomis, Reiki seansais, tiek šiuolaikinės psichologijos atrastomis metodikomis.
Svarbiausia suprasti tai, kad ką mums rodo ir kalba mėlynieji ekranai, ką rašo bet kokios spalvos ir šrifto spauda, kalba įtakingi dėdės ir tetos, viskas yra tik tam, kad mus įtakoti. Todėl juos ir vadina įtakingais. Tik vargu, ar mūsų naudai. Tad įneškime daugiau sąmoningumo, būkime dėmesingesni, patikrinkime visą priimamą informaciją ir nustokime būti „grybų bandytojais“. Jei jau norisi kuo pasitikėti, tai pasitikėkite tais, kurie praktiškai patys naudojasi tuo ką siūlo jums… Ir tik tuo atveju, kai matomas rezultatas jus tenkina:-)

Tolerancija. Kodėl nesuprantame vieni kitų?

Visi esme skirtingi. Skirtingai maitinamės, mankštinamės arba ne, turime skirtingus pomėgius, mylime skirtingus žmones ir palaikome skirtingas organizacijas. Ir būna, kai atrodo, jog kito poelgis yra mažiau geresnis už mūsiškį.
Argi vien dėl to, kad mes nesuprantame kito žmogaus, jis pasidaro kažkuo blogesnis? Nes čia ir esmė, kad nesuprantam tai mes, o jis jau yra. Būtent toks… Vėl tenka sugrįžti prie to, kad visi augome, vystėmės ir tobulėjome skirtingose sąlygose, tad tai kaip suprantame mus supantį pasaulį, skiriasi taip pat. Gaunasi lyg žemėlapiai, kuriuose pas vienus detalesnės vienos žemėlapio dalys, pas kitus – kitos. Ir visi esame teisūs, nes savo tiesą įrodinėjame pagal savo turimą žemėlapį, vertybes. Tad užtenka vien tai suprasti ir tolerancijos, kitų žemėlapių savininkų adresu, padaugėja vien nuo to. Vėliau, susipažystant su vis daugiau žmonių, bandant suprasti, ką jie galvoja ir kokius poreikius tenkina darydami vienus ar kitus veiksmus, tolerancijos ribos plečiasi.
Labai gerai, kai kito elgesį vertiname ne pagal savo turimas nuostatas, o įsiklausome, ką kitas žmogus nori tuo išreikšti. Suptatimas ateina tada, kai pažvelgiame kito žmogaus akimis. Bent jau tiek, kiek sugebejimų tam tuo metu turime.
Visi esame geri tiek, kiek šiuo metu tokiais galime būti, nes mus veda geri ketinimai. Bent jau sau… Tačiau ne visada patys sugebame perteikti savo mintis taip, kad kitam būtų suprantama. Tad jei kantrybė ir pastangos suprasti bus abiejose pusėse – santarvė garantuota:-)

Kuo gyvename, gyvenome, gyvensime

Yra sukurta daugybė religijų, kurios už tarnystę kuriai nors jų, žada geresnį pomirtinį gyvenimą. Žmogus, šventai tuo patikėjęs, atsiduria spąstuose, nes sėkmės sulaukti norimo konkretaus atpildo tikimybę reikia padalinti iš visų žadančių ideologinių grupių ir religijų skaičiaus… Jei iš jų ir yra kas teisus, tai tik vienas. Vadinasi visi kiti bus nubausti už nelojalumą. Kaip jums toks scenarijus? Ko gero, kad nelabai viliojantis.
Manau, kad reikia atskirti šioje vietoje jausmus ir sukurtus gražius ateities scenarijus nuo pagrindinio, visas religijas siejančio bendro vardiklio – sielos nemirtingumo. Kas ji tokia ir kaip ji jaučiasi po to, kai netenka mūsų labai sureikšminto kūno – nežino niekas. Visi tik daro prielaidas, nesvarbu kiek jos įtikinamos būtų. Vieną tokią turiu ir aš. Mintis kilo medituojant, kad gal palikus šį kūną ir jautiesi kaip gilios meditacijos būsenoje. Tačiau jei visi mūsų gyvenimo, ar gyvenimų darbai vienaip ar kitaip įsirašo bendrąjame informacijos lauke, tai nuo to ką nuveikėme, pasprukti nepavyks ir nustojus veikti mūsų atminties lastelėms. Tad negalima atmesti, kad po mirties patenkame ten, kur lieka tik mūsų prisiminimai ir siela, kuri jais gyvena labai ilgai ir turi laiko prisiminti ir vėl, ir vėl, ir vėl… Jei dominuoja geri, tai bus lyg aprašomas dangus, jei yra visokių – skaistykla, na o jei liko tik nebaigti santykiai ir daug kitiems suteikto skausmo – laukia ilgi apmastymai… Su kokiais prisiminimais pasiliksime, priklauso tik nuo mūsų pačių: kiek gero nuveiksime ir nuo negero veikimo susilaikysime.
Meditaciją ir buvimą vienumoje, su kuo mažiau išorinių dirgiklių, galiu prilyginti testui, kokioje būsenoje esame dabar. Kuo ilgesnį laiką ramiai gali būti tik su savimi, tuo švaresni prisiminimai. Praktikuojant išlenda iš praeities daug dalykų, gerų ir nelabai, tad atsiranda puiki proga juos išgyventi iš naujo, suprasti, atleisti sau ir kitiems. Taip prisiminimus apvalome nuo emocijų, tad plikos mintys mums jau yra tik mintys…
Čia mano supratimas, kiekvienas turime savo, tačiau tikiu, kad daugelis pastebėjote, kaip geri, mūsų vertybes atitinkantys darbai mus pakylėja, ir kaip negeri kuria įtampas, nežiūrint į tai, kad trumpalaikiame periode jie lyg ir pasiteisina… Nelaukime pasaulio pabaigos, nes negalima atmesti, kad jos nėra… Baigiasi tik materialūs dalykai, sielos gi – nemirtingos:-)