Daug kalbama apie fizinio aktyvumo naudą mūsų kūneliams, tačiau ne visada jie yra pakankamai argumentuojami, tam, kad lengviau būtų suprasti teikiamą naudą ir pasirinkti sau tinkamą variantą. Šie mano pamąstymai vargu ar tiks žmonėms, kurie yra pažengę iki tokio savęs jautimo lygio, kai argumentai jau nebereikalingi ir viską daro tiesiog… Kadangi vis dar yra tokių, kurie vadovaujasi protu arba derina abu variantus, nutariau pasidalinti:-) Esu vienas iš pastarųjų:-)
Mūsų protas dažniausiai nori žinoti, kaip vienas ar kitas mūsų atliktas veiksmas mus įtakoja ir kam jis yra reikalingas. Mankšta naudinga jau vien dėl to, kad suaktyvina mūsų organizmo šalinimosi sistemą. Ypač tai aktualu ryte, po to kai visą naktį mūsų ląstelės tvarkėsi ir ruošėsi kitai dienai. Vadinasi, suaktyvėjus limfos tekėjimui ir kraujotakai, greičiau iš organizmo pasišalins toksinai ir kitos atliekos, kurios neišvengiamai atsiranda funkcionuojant mūsų organizmui.
Tačiau fizinis aktyvumas turi ir daugiau praktinio pritaikymo galimybių. Galime suformuoti ir palaikyti sveiką raumenų sistemą, pagerinti nuotaiką, nes sportuojant hormonų sistema rūpinasi, kad tai patiktų, išskirdama taip vadinamus laimės hormonus:-) Išbandžiau pats – veikia puikiai. Kalbėsim ne apie sportininkus, kurie norėdami parodyti žmogaus organizmo ribas, aukoja savo sveikatą vardan rezultatų.
Yra ir kita tema. Turbūt sutiksite, kad daugiau ar mažiau visi patiriame stresą. Rodos nieko bendro, tačiau streso metu organizmo hormoninė sistema išskiria adrenaliną, kuris yra skirtas ekstremalioms mūsų gyvybei ir sveikatai gręsiančiomis situacijomis spręsti. Norint, kad šis procesas nepadarytų žalos, reikalingas fizinis krūvis, kuris natūraliomis sąlygomis būtų savaime suprantamas, juk tai gyvybės ir sveikatos vertės klausimas. Dabar gi mes jau pripratome reaguoti į daugelį situacijų susijaudinimu, emocijomis, taip suaktyvindami mobilizuojančius procesus, tačiau fizinio krūvio tenka nedaug ir kur visas tas gėrybes padėti, paliekame likimo valiai. Šioje vietoje peršasi išvada: mūsų fizinis aktyvumas turėtų būti proporcingas patiriamam stresui.
Įdomu dar yra ir tai, kad malonumai, tokie kaip filmai,seksas, ekstremalios sporto šakos, ar šiaip varžybų stebėjimas, taip pat sukelia adrenalino išsiskyrimą. Na jei kai kuriuos malonumus lydi fizinis aktyvumas ir dalis neigiamo poveikio yra neutralizuojama, tai sukaustantis ir įtemptas filmas pareikalaus kelių kilometrų maratono…
Esame pripratinti vartoti ir mažai kas kalba ir skatina, kaip gyventi efektyviai išnaudojant savo organizmo ir aplinkos išteklius. Juk būtent šį kūną, šią aplinką, sutiktus žmones mes turime tik vieną kartą, tad kam skubėti palikti savo kūną, per kurį būtent dabar galime visais pojūčiais pažinti pasaulį:-)
Išvada tokia, kad fizinis aktyvumas reikalingas palaikyti tinkamai judėjimo sistemai, palaikyti detoksikacijos procesus ir šalinti streso sukeltas pasekmes ir taip palaikyti gerą nuotaiką. Logiška, jei valgome tinkamą lengvai pasisavinamą maistą, išmokstame pozityviai mastyti, esame ramūs ir sąmoningi, sporto reikšmė gerokai sumažėja. Tad eilinį kartą pasirinkimas mūsų rankose:-)
Gražaus pavasario starto!
Author Archives: Viktoras
Kitapus tiesos…
Po praėjusio straipsniuko kilo diskusija, kuri paskatino į įvairius išminties mokymus pažiūrėti dar kitu kampu.
Visa surašyta, susisteminta ir iki mūsų laikų atėjusi išmintis yra labai vertinga. Jau minėjau, kad tai yra lyg pamatas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą. Lenkiu galvą prieš tuos šviesius žmones, kurie sugebėjo tai pajausti ir perteikti ateities kartoms.
Tačiau yra vienas bet. Kai tik žmogus leidžia sau įsijausti, kad tiesa yra viena, jis save apriboja ir tampa nebelaisvas… Puikiai žinome, kad viskas yra įmanoma, jei patys leidžiame tam būti. Todėl ir noriu atkreipti dėmesį į tai, kad užrašytą išmintį dažnai kiekvienas interpretuojame savaip ir tai akimirkai ją suprantame taip, kaip leidžia suprasti mumyse esantys filtrai. Kitą vertus, kai kuri išmintis yra užrašyta šifruotai, kad galėtų įveikti laikmečių tikėjimų barjerus ir pasiekti mūsų laikus. Tad nagrinėjant tokią išmintį laisvė fantazijai yra visiškai atvira ir kiekvienas ją analizuodamas adaptuoja savo supratimui… Tai puikiai paaiškina, kodėl yra taip daug skirtingų vieno ar kito konkretaus mokymo skleidėjų, tačiau vieni pasekėjų turi labai daug, o kiti ne. O atsitinka taip todėl, kad sėkmė priklauso nuo to, kaip yra pateikiama išmintis, atsižvelgiant į konkretaus laikotarpio aktualijas, žmonių įpročius ir daugybe kitų veiksnių, kurie įtakoja daugumos iš mūsų gyvenimus… Sėkmingam informacijos perdavimui taip pat yra naudojamos psichologijos technikos ir marketingo triukai. Norim mes to ar ne, bet jau pripratome būti kažkieno valdomi. Tai liečia visas gyvenimo sritis. Nedaug yra žmonių, kurie daro tai ką jaučia, kad jiems reikia daryti. Na gal kas kokiame giliame kaime be žiniasklaidos įtakos:-) Arba tas, kuris perkando, kad viskas kas sakoma jei ir yra tiesa, tai tik sąlyginė. Norint sužinoti tiksliau, reikia patikrinti pačiam.
Taigi, peršasi išvada, kad visą informaciją reikia priimti iš stebėtojo pozicijos, jos iš karto nei priimant, nei atmetant. Ne kartą pačiam yra nutikę taip, kad staiga atsiradusi tiesa nepasitvirtino, o tai kas atrodė nepriimtina, tapo tiesa…
Manau, kad yra labai daug šviesių žmonių ir mūsų Lietuvėlėje ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Nušvitusių taip pat gali būti žymiai daugiau, nei mes manome ir jie yra visai šalia. Mes tik jų nepastebime, nes nušvitęs žmogus gali išsiskirti tik visiškai adekvačiu realybės priėmimu, gerumu, supratimu, taika… Kadangi jo EGO jau nebėra aktyvus, jis nesupras pats, kad yra nušvitęs ir negalės to papasakoti kitiems… Nes jis tiesiog Šviesus.
Visi dalyvaujame gyvenimo spektaklyje, kuris vadinasi tobulėjimu. Ir visiškai nesvarbu, ar esame mokinio ar mokytojo vaidmenyje – vieni ir kiti mokomės. Tik kiekvienas tam laikotarpiui užsiimame sau patogią poziciją, kas klausytojo, kas kalbėtojo:-)
Ar aš esu teisus? Ir taip ir nelabai. Lygiai tiek pat, kiek esame teisūs kiekvienas iš mūsų. Dalintis patirtimi ir įžvalgomis yra labai geras užsiėmimas visiems, nes tai padeda pačiam plėstis ir padėti tai daryti panašiai mąstantiems… Daugiau reikia gyvo bendravimo, susiėjimų, diskusijų, geranoriškumo renginių. Kada gi daugiau bepasidalinsime savo dvasiniais pasiekimais? Kai nušvisime, tai taps nebesvarbu:-)
Savi marškiniai arčiau kūno…
Senieji mokymai, tokie kaip Vedos, yra puikus pagrindas, padedantis tobulėti dvasiškai, puikiai išdėstyti pagrindiniai dėsniai, kurie panašiai veikia visur. Bet kyla ir daug klausimų. Jei žvelgti giliau ir plačiau, mūsų kūnams, o gal net ir sieloms, palankesnės turėtų būti mūsų protėvių, būtent šiam regionui pritaikytos tradicijos ir mokymai. Gal Tibeto kultūra šiek tiek panašesnė, nes bent jau gamtinės sąlygos šiek tiek artimesnės…
Taip jau susiklostė, kad mums nedaug pavyko išsaugoti Pagoniškos išminties, taip kaip pavyko Rytų regionų žmogučiams, o pastarosios patarimais mes ne visda galime pasinaudoti – juk namas atvirais langais vargu ar mūsų atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis bent kiek apsaugotų… Viena yra gyventi po palme, kita yra rasti išgyvenimo būdų, kai sąlygos kūnui nėra tokios palankios. Tikėtina, kad geriau tiktų patirtis, surinkta artimesnių kraštų kultūrų. Kadangi mūsųjų Pagoniškų tradicijų liko nedaug, teks jas susikurti naujas patiems: stebėjimais, kaip ir kas mus veikia ir dalintis šiais pastebėjimais su kitais… Žinoma, tam ir yra bendrasis informacinis laukas, kuriame yra viskas ko reikia, tad verta daugiau dėmesio skirti savo vidinių filtrų valymui. Tam, kad geriau galėtume išorę pažinti per savo sielą, pajausti, kaip galime gyventi būtent čia: kitos klimatinės juostos sąlygomis. Na, gera žinia, kad Eskimai gyvena dar sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis, tačiau ir jų vidutinis gyvenimo amžius yra gerokai aukštesnis už mūsų. Už Indų, beje, taip pat. Tad jei yra prasmė iš ko mokytis, tai iš Eskimų:-)
Tik va įdomus klausimėlis, nes nesu girdėjęs apie kokius nors užrašytus šiaurės šalių mokymus. Arba jiems tiesiog tam nelieka laiko, nes reikia rūpintis savo išgyvenimu, arba jų ryšys su bendruoju informaciniu lauku yra puikiai išsaugotas. O gal jie tiesiog neturėdami mūsų civilizacijų stebuklų, kaip elektra ir visi kiti iš jos kylantys pasiekimai: internetas, televizija, radijas, jie turi daugiau laiko sau. Pamedituoti, pajausti, suprasti, ko reikia būtent čia ir dabar…
Visa tai galime daryti ir mes, čia ir dabar. Tik va pagundų užsiimti kuo nors kitu, yra gausybė… Lieka dėliotis veiklą pagal prioritetus – va čia tai rimtas sąmoningumo išbandymas!
Puikių pamąstymų ir gražaus paskutinio šios žiemos sekmadienio:-)
Dėl skonio nesiginčijama… Jis tiesiog lavinamas
Ko gero visi esame susidūrę su didesniais ar mažesniais pokyčiais savo gyvenime. Pastebėjau dėsningumą: kai tik ką nors norime keisti, atsiranda dalykų, kurie nepatinka, kažko nesinori daryti, atsiranda visokių priežasčių daryti taip, kaip buvome įpratę iki apsisprendimo keistis… Tarkime, mūsų netenkina mūsų kūno sveikatos būklė, žinoma, tai turėtų būti daug maž objektyvu:-) Kaip ir aišku, jog reikalingi mitybos įpročių pokyčiai, nes kūnas su maistu surištas gana stipriai. Bet dažnai susiduriame su problemėle, kad iš naujojo mitybos sąrašo patinka toli gražu ne viskas. Būtent čia ir yra esmė, norint pasikeisti, reikia kad patiktų visai kiti produktai, nei patinka dabar. Kitaip jokių pokyčių tikėtis net neverta. Čia kaip koks paketas: tarkim, mėgsti saldumynus, kartu gauni ir sveikatos problemas, o jei patinka daržovės ir vaisiai – gerą sveikatą:-)
Taigi iš esmės yra viskas paprasta, norint, kad kažkas pasikeistų mūsų gyvenime į gerają pusę, pirmiausia reikėtų atsakyti sau nuoširdžiai, kas mūsų netenkina dabar ir kokie pasikeitimai mums būtų geru rezultatu. Toliau reikia pasidomėti, kam jau yra tokie pokyčiai pasisekę. Mokytis to, ką ketiname pritaikyti praktikoje, reikia iš žmonių, kurie patys tai pritaikė sau ir jų pasiektas rezultatas jus tenkina. Kitaip tariant – be tarpininkų:-) Čia reikėtų būti atidiems, nes dabar yra daugybė „sveikos mitybos“ pakraipų, kurios nelabai derinasi su logika. Kaip jums skamba sąvoka „sveiki saldumynai“? Jei tai ne vaisiai, uogos ar medus, tad tokia ten iš jų ir sveikata. Čia panašiau į pataikavimą savo protui, kompromiso paieškas, kurios neleis atitrūkti nuo senų įpročių:-)
Kitas etapas, jog turime suprasti, kad laikini pokyčiai duoda tik laikinus rezultatus. Jokia dieta, kuri negali tapti visaverčiu mitybos pagrindu, negali tapti mūsų geros sveikatos pagrindu visam laikui. Kitas labai svarbus dalykas, nuo kurio ir pradėjau kalbą, tai suvokti, kad norimi rezultatai bus tik tada, kai darysime kitaip, nei darėme iki šiol. Nes būtent dėl to ir atsidūrėme situacijoje, iš kurios dabar norime išeiti. Vadinasi tai kas neskanu, turi tapti skanu. Ir patikėkite, nėra nieko paprasčiau, kaip valgyti tol, kol pasidarys skanu:-) Svarbu, kad tai būtu naudingi, suderinti, tinkamu laiku ir tinkamai mūsų organizmo virškinami produktai. Jei kam nepavyksta arba nesinori visko keisti greitai, galima daryti lėčiau. Kiekvienas savo ritmu:-)
Gražaus, skanaus ir sveiko savaitgalio!
Tuščia vieta nebūna…
Nežinau ar pastebėjot jūs, tačiau tiek man pačiam, tiek savo aplinkoje stebiu įdomią situaciją… Daug kas jau supranta, kad tai kaip gyvena nėra gerai, tačiau nežinodami kaip gyventi yra gerai, imasi pačio paprasčiausio varianto – ima kovoti su negerumais… Čia slypi viena problemėlė, kuri iš anksto tokią kovą pasmerkia pralaimėjimui… Maža to, vadinasi visa išeikvota energija išsivadavimui nueina per nieką, o ir pasitikėjimo pralaimėjimai neprideda.
Išeitis gana paprasta. Negerumus lengviausia tiesiog pakeisti gerumu. Norint laimėti nėra prasmės kovoti – reikia tiesiog daryti tai ką nusprendei.
Taiką pasieksime tik eidami už taiką, o ne kovodami prieš karą. Paminėsiu pavyzdį: žmonės nemes rūkyti, o rūkantieji netaps sveikesni nuo gąsdinančių užrašų, veikiau susirgs ta liga, kuri ant pakelio parašyta… Geriau jei ten būtų parašyta: gyvenantys be rūkalų, yra sveikesni:-) Viskas su tais užrašais gerai, tik būtų geriau, kad jie nuteiktų pozityviai.
Kitas pavyzdys mitybos įpročių keitimas. Nebus lengva, jei nuspręsime kažko nevalgyti. Žymiai lengviau yra nuspręsti papildyti savo mitybą teisingais įpročiais ir sveikesniais produktais. Užtenka suprasti, kad vandenį reikia gerti 15 minučių iki valgio ir 2 valandos po… Turint galvoje, kad išgerti per parą geriausia apie 2 litrus, užkandžiams laiko nebelieka… Kita situacija. Norint padidinti žalių daržovių savo racione užtenka suprasti, kad jos turi sudaryti 70% viso suvalgomo maisto. Visi kiti produktai palaipsniui išstumiami savaime. O dar turint omenyje, kad produktai tarpusavyje yra derinami ir geriausi termiškai nepaveikti – viskas susidėlioja į lentynėles ir patys nepastebėsite kaip tapsite moderniais žaliavalgiais. Susikūrę mitybos individualų modelį labiausiai tinkantį sau:-)
Kitaip tariant, laimime tada, kai esame savo tiesos pusėje, nemaitindami mintimis, dėmesiu savo oponentų, arba savo įpročių. Energijos yra tiek, kiek jos yra, tad koncentruoti ją reikėtų ten, kur link eiti norisi, o ne į tai, nuo ko einame…
Patinka, nepatinka…
Ar nekilo klausimas, kodėl vieni dalykai patinka labiau už kitus? Vieni namai mielesni už kitus, vieni žmonės mylimesni, kelionės įspūdingesnės, pagalvės patogesnės… Atsakymų paprastai kyla taip pat labai daug ir visi atsako į klausimą: todėl kad… Kitaip tariant, tam yra tam tikros sąlygos, kurias mes iškeliame patys. Todėl bendru atsakymu į klausimą man yra lūkestis, tai ko mes iš anksto tikimės. Mums viskas patinka lygiai tiek, kiek atitinka mūsų lūkesčius. Vadinasi visi patikimai ar nepatikimai yra suformuoti mūsų pačių galvose, kitaip tariant, objektyvių priežasčių nebelieka. Štai ir dar vienas puikus mūsų pačių susikurto iliuzinio pasaulio pavyzdys:-) Žinoma, dar galima pridėti, kad lūkesčius formuoja ir mokymo įstaigos, masinės informavimo priemonės, kaimynai, tėvai, draugai… Tačiau pasirinkimas kuo tikėti, o kuo ne – tenka mums patiems.
Kaip mums atrodytų sutiktas žmogus, jei mes neturėtumėme jokių lūkesčių ir nuostatų… Kaip elgiamės pamatę ar patyrę ką nors naujo ir nepažystamo. Dar geriau netikėto, nes protas greitai apipina įvairiomis nuostatomis. Ar daug kas esate šokę parašiutu? Spėju, kog mažoji pusė, tačiau nuomonę apie tai turi visi… Geras, ar ne. Pastebėkite ir pastebėsite, kad toks procesas vyksta nuolatos, tad ar reakcija į įvykius ir reiškinius gali būti adekvati? Manau, kad esant tokiame iliuzijų rūke, reaguojame taip, kaip sugalvojame patys pagal jau turimas nuostatas ir lūkesčius…
Daugiau laiko skirkime savo gyvenimiui, tam kas vyksta pačiuose mumyse. Pastebėkime, apie ką galvojame ir atsakykime į klausimą: kodėl galvojame būtent taip? Tikėtina, kad rūkas jau netrukus prasisklaidys, o po kurio laiko, vis rūką praretindami, net nepastebėsime kaip išaušo sąmoningumo rytas:-)
Puikaus savaitgalio!
Namai gilumoje…
Kilo mintis, kuri aktualesnė bus medituojantiems žmonėms, manau jūs turėsite savo patyrimų, kuriais pasidalinsite. O tiems kurie dar neatrado meditacijos stebuklo, bus puiki proga pažinti jos prasmę:-)
Man meditacija reiškia grįžimą namo, kur ramu, saugu, gera… Iš čia galima pažvelgti į vykstančius įvykius iš šalies, iš toliau, pamatyti viską plačiau ir kitaip. Jaučiu, kad viskas, kas prasideda iš ten, ateina būtent per čia…
Dabar grįžtu prie minties. Daug yra kalbančių, kad nėra jokios prasmės kreipti dėmesį į būsenų pasikeitimus meditacijų metu, nes tai nukreipia dėmesį nuo pačios meditacijos ir neleidžia eiti giliau. Manau, kad jie yra teisūs. Tačiau norint neblaškyti dėmesio koncentracijos meditacijos metu, verta protui žinoti kas tai yra. Elementari psichologija – kai protas žino – ramus ir nesikiša į vykstančius procesus:-) Taigi, medituojant pasiekus kokį nors įdomesnį pojūtį antrą kartą jis nepasikartoja. Kitas būna jau kitoks nei prieš tai buvęs, o dažniausia tai tiesiog bendra maloni būsena. Ilgai mąsčiau ką reiškia šie kitokie išgyvenimai medituojant. Pirmiausia kilo mintis, kad tos pakilios būsenos lyg paskatinimas, tam kad medituoti norėtųsi daugiau ir giliau. Dabar gi manau dar kitaip – tai transformacijos, perėjimo akimirkos, kurios jau niekada nepasikartos, nes po jų tampame kitokiais… Vadinasi keičiasi ir mūsų supratimai, pojūčiai. Visa tai persmelkia kasdieninį gyvenimą ir meditacijos būsena išsisklaido ir lieka kiekviename mus supančiame reiškinyje ir pačiuose mumyse…
Nuostabus procesas, kai kiekvieną kartą gali jausti, kaip iš meditacijos būsenos, savo tikrųjų nematerialių namų, parsinešame kažko vis naujo ir gero, taip papuošdami šį pasaulį:-)
Kur dingsta civilizacijos?
Pasibaigusių ir prasidėjusių metų sankirtoje kilo mintis itin įdomia tema:-) Manau daugelis esate girdėję, kad esame ne pirmoji ir net ne labiausiai išsivysčiusi civilizacija šioje planetoje. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai, kurie niekaip nesutampa su dabar piešiamu istorijos paveikslu. Kur dingsta civilizacijos?
Vienas variantas yra išorinis, kai yra sunaikinama kitos civilizacijos, gamtinių kataklizmų arba susinaikina pati. Apie pastaruosius minėtus variantus nekalbėsime – daug apie tai kalbama. Dažniausiai yra piešiamas negatyvus pasaulio ar civilizacijos pabaigos vaizdas, nes baisūs vaizdai labiau audrina vaizduotę. Tačiau kaip visur ir visada galime numatyti pozityvų ir maloniai nuteikiantį variantą. Taigi, manau, jog yra dar vienas materialaus pasaulio pabaigos modelis – savaiminis… Viskas kas materialu, turi pradžią ir pabaigą. Vadinasi ir civilizacija turėtų turėti tam tikrus ciklus. Apie tai susimastyti paskatino pastarasis šimtmetis, kai kelis kartus padidėjo žmonių skaičius, ypatingas progresas technologijose ir kitose materialiose srityse. Ir sutapimas ar ne, bet žmonija stipriai buvo nutolusi nuo dvasinių vertybių… Džiugu, kad galiu sakyti, jog buvo, nes pastarieji metai primena technologinį progresą praėjusio amžiaus viduryje. Tik dabar šis progresas žmogiškųjų ir dvasinių vertybių sferoje. Kur link lenkiu?
Dabartinė planetos populiacija jau gerokai viršija ribą, kurioje žmonija be didesnių pastangų galėtų gyventi harmonijoje vieni su kitais ir su gamta ir visu supančiu pasauliu apskritai. Vadinasi, mūsų turėtų būti mažiau arba turime sumažinti vartojimą taip, kad planeta galėtų atsinaujinti ir suteikti mums prieglobstį tolimesnėms kartoms. Taip pat turime pakeisti požiūrį vieni į kitus – tapti draugais, vieniu. Koks laukia scenarijus kitu atveju – prikurta filmų, prirašyta knygų pakankamai. Tačiau prisiminus Atlantidą ir kitas civilizacijas, kyla mintis, ar negali būti, kad jos pasiekė tam tikrą dvasinio išsivystimo lygį ir tiesiog nušvito… Ir jiems materialus pasaulis tiesiog tapo nebereikalingas. Jei galime pasiekti aukštą materialaus pasaulio išsivystimo lygį, kodėl gi tas pats negali įvykti ir dvasinėje mūsų gyvenimo pusėje?
Kaip ir visada, pasirinkimas mūsų pusėje. Kadangi minties galia yra labai stipri, tad viskas priklausys nuo to, kaip dauguma įsivaizduosime, tai ir materializuosis. Jei mes tiesiog dvasiškai pasiruošę paliksime šią planetą iki jai pradėjus apsivalymo aktyvų procesą – visi liksime sveiki ir laimingi. Žemė pakunkuliuos, pabanguos, apsivalys ir po kurio laiko bus pasiruošusi priimti naują civilizacijos desantą:-)
Lieka pasidžiaugti, kad ženklai, kuriuos stebime, rodo, kad pozityvūs pokyčiai vyksta:-)
Dar viena detalė mūsų dėlionėse
Baigiasi dar vieni metai, kurie mus padarė turtingesniais dvasiškai, emociškai o gal ir fiziškai, sužinojome naujų dalykų, įgijome neįkainojamos patirties, kuri mums pravers toliau einant gyvenimo keliu. Kai pakito manasis požiūris į aplinką ir save, suvokiau, kad kiekvieni metai yra vis geresni. Svarbiausia, visa tai ką patyrėme, įvertinti pozityviai, nes taip pasidėsime puikius pamatus kitiems metams.
Labai gera praktika, paskutinę metų dieną apžvelgti geriausius, įdomiausius ar kitokius teigiamą reikšmę, praėjusiais metais, turėjusius įvykius. Dar geriau juos susirašyti. Jei kartais pasirodytų, kad gerų ir reikšmingų įvykių nebuvo, tai tik dėl to, kad vertinate savo gyvenimą pagal kitus. Tada visada atrasime, kas nuveikė kažką itin reikšmingo, tačiau ta reikšmė vertę turi tik tam žmogui, su kuriuo tai nutiko. Svetimi gyvenimai mums tikrosios laimės neatneš:-) Mes gi visi turime savo unikalius gyvenimus, kuriuose kasdien nutinka daugybė reikšmingų dalykų. Argi negalima pavadinti stebuklu to, kad ryte pabudome? Būtent nuo to ir prasideda visi įvykiai:-)
Praėjusieji metai buvo labai įdomūs: daugiau laisvės atsirado kitaip mąstantiems, daugiau žmonių susidomėjo sveika gyvensena, daugiau renginių, kuriuose savo patirtimi galėjome dalintis. Metų pabaigoje patyrėme virsmą, astrologiniu požiūriu tai tikrai:-) Paminėjau abstrakčiai, nes kiekvienas galime pildyti nuostabių įvykių sąrašą žvelgdami į praėjusius metus per savo suvokimo prizmę.
Viskas kas nutiko, turi teigiamą prasmę. Gal tik ne visada tai pavyksta suprasti iš karto. Ir labai daug iš to kas nutiko, yra pasėkmė to, ką veikėme anksčiau… Vadinasi kitais metais stebėsime įvykius, kuriuos susikūrėme šiais metais ir kursime naujus. Darykime tai sąmoningai ir linksmai, kad rezultatai stebintų ir džiugintų mus pačius 
Linkiu visiems vidinės ramybės, optimizmo, dėkingumo, pasitikėjimo savimi ir mums padedančiomis jėgomis, meilės sau, artimiesiems, visiems sutiktiems ir gyvenimui apskritai. Lai Naujieji Metai atneša daugiau sąmonigumo ir džiaugsmo ir supratimo kas vyksta mumyse ir aplinkui.
Ačiū visiems už tai, kad esat:-)
Nauja, gera gerų darbų pradžia;-)
Puiku, sveikinu visus sėkmingai pasitikusius Pasaulio pabaigą ir nusprendusius gyventi Naujame Pasaulyje. Ar jis yra pastebimai geresnis – priklauso nuo mūsų kiekvieno:-) Bet kokiu atveju, tai puiki proga viską pradėti nuo balto lapo. Ypač švaraus ir balto požiūrio į save ir supantį pasaulį. Lai tai būna puiki galimybė šventes švęsti kitaip… Bent truputį:-)
Prieš kelis mėnesius susidėliojo mintys apie gerus darbus. Supratau, žiūrėdamas nuo aukšto Talino senamiesčio bokšto. Matyt ne be reikalo jie buvo statomi
Jei darome gerus darbus dėl to, kad viduje yra gera ir tuo gerumu norisi dalintis su kitais, tai – davimas. Jei darome gerus darbus dėl to, kad mums pasidaro geriau – bėgimas nuo savęs. Visa ko pradžia yra mūsų pačių viduje. Tauriausi darbai yra tie, kurie nuveikti iš širdies, o ne dėl širdies…
Ką veiktumėte, jei nieko veikti nereikėtų? Jei staiga visus materialius dalykus jūs turite ir esate tikri, kad visada juos turėsite. Kokia veikla jus džiugintų ir būtų naudinga kitiems? Kas leistų pajausti pasitenkinimą gyvenimu? Tai pirma dalis klausimų, norint sužinoti kas geriausia mums iš išorinių dalykų.
Dabar kitaip: situacija ta pati, išoriniai materialus dalykai tobuli. Ar tikrai iš karto pajustumėte pilnatvę? Ką padarytumet gero šiaip sau? Be jokios priežasties, be jokio papildomo pasitenkinimo. Be pritarimo kokiai nors sistemai. Ir net ne dėl badaujančių vaikų… Tik dėl to, kad visa širdimi jauti, kad tai tikrai pagalba. Ar galime pasijausti taip gerai, kad tiesiog tuo gerumu norėtusi tik pasidalinti? Be jokio atlygio! Atvirai ir iš širdies…
Iš tiesų, atsakyti į visus šiuos klausimus turėtų būti paprasta, tačiau per savo gyvenimėlį taip save apsilipdom, kad suprasti kur prasideda tas tikrumas, yra šiokia tokia užduotis. Mane labai žavi jaunimas, jie labai greitai pagauna minčių esmę, prie kurių man teko kapstytis metus. Tačiau geriausia žinia yra ta, kad savęs pažinimas yra pasiekiamas:-)
Žinoma, noriu pasakyti, kad visi geri darbai ir yra geri. Skirtumas, kokią energetinę vertę jie turi tau ir kitiems. Ir nereikia nustoti jų daryti staiga. Tačiau nebūtina pulti visiems padėti, gal žmogus tiesiog turi gavęs užduotis iš gyvenimo ir turi jas išsispręsti pats, kad tobulėtų. Jei tokioje situacijoje padėsime, paliksime žmogutį tame pačiame taške, o gal ir savąsias užduotis apleisime. Juk darbe nepuolame daryti vieni kitų darbų. Kas kita, kai padedame. Kai tikrai jaučiame, kad to reikia kitam, o ne sau pliusiuką pasidėti…
Labai daug dalykų darome vien dėl to, kad kuo mažiau būti su savimi, bėgdami nuo savęs. Kai kuriais atvejais, žmonės taip užsipildo savo pačių vidines spragas. Vienatvė, kaltės jausmas, baimės… Būtent vienišas, o ne vienas. Vienas pats žmogus gali būti laimingas, jei sutaria pats su savimi. Kai esi vienišas, atsiranda bendravimo poreikis su aplinka. Nes pats su savimi nerandi sutarimo, vadinasi tokie geri darbai daromi siekiant patenkinti save. Teigiamas poveikis kitiems – geras šalutinis poveikis:-)
Labai panaši situacija, kai darbai daromi kokiai nors kaltei išpirkti. Reikia tik įsivaizduoti, kokių nesamonių galima pridaryti tokioje būsenoje. Čia jau vargu ar pagalvosi, geras tas darbas ar nelabai, nes pagrindinis tikslas – padėti sau išpirkti kaltę… Labai panašu su baime ir kitomis savęs motyvavimo priemonėmis.
Darykime gerus darbus, taip kaip suprantame dabar. Tačiau lai būna siekiamybė, kad jie būtų iš širdies:-)