Kol žmogus nežinojo, kas yra saulė ir kol protingi mokslo dėdės nesurado jai apibrėžimo ir vietos, kiekvienas jos patekėjimas, o dar labiau – užtemimas, buvo stebuklai. Kiekvieną jos patekėjimą priimdavo su padėka, lyg Dievo dovaną, be kurios išgyventi nebūtų galima. Dabar gi čia nieko naujo ir įdomaus – ji savaime viską daro ir rūpintis nėra čia ko:-) Na nebent koks padidėjęs saulės aktyvumas. Bet ir tai jau smulkmena. Nors nežiūrint į tai, vis dar sakome, kad saulė pateka, nors iš tiesų tai po mūsų kojomis esanti žemė apie saulę sukasi. Nurašykim tai įpročiui:-) Kad ir ką begalvotume, diena visada ateina.
Kita situacija. Kai išgydomas žmogus, nesuprantant gydymo mechanizmo – taip pat stebuklas. Vos tik paaiškėja, iš karto viskas tampa savaime suprantama. Bet ir tada ir dabar rezultatas yra tas pats – ligonis sveikas. Skirtumas tik tame, kad niekam už tai nebedėkojame… O juk padėka yra labai svarbus dalykas, net nesvarbu ar dėkojame žmogui, reiškiniui, Dievui, Visatai… Už gavimą, turime kažką atiduoti: padėką, energiją ar tiesiog pinigėlius:-)

Komentarai