Iš pirmos eilės

Žiūrime į ką nors ir užsimerkiame… Vaizdas dar kurį laiką lieka mūsų akyse. Girdime garsus ir jiems nutilus, dar kurį laiką garsas yra lyg ir girdimas. Jaučiame kažką malonaus… Ir kuriam laikui šis jausmas išlieka net nesant jo sukėlėjui. Tai lyg tam tikra vieta, kur itin ryškiai jaučiame labai artimą dabartinei akimirkai praeitį. Manau, kad daugeliui tai puikiai pažįstamos situacijos. Tačiau daug kas susiduriame ir su kitokiomis situacijomis… Jau matome tai, ką netrukus pamatysime, girdime, ką netrukus išgirsime, jaučiame tai, kas netrukus nutiks… Pastarajį modelį įvardijame intuicija. Tai yra akimirkos, kurios yra arčiausiai akimirkos čia ir dabar. Jos yra pačios artimiausios šiam momentui, tai vadinasi, kad jei nepavyksta būti čia ir dabar, reikia tiesiog būti kiek galime arčiau:-) Čia kaip koncerte: artimiausios vietos – geriausios! Pati geriausia vieta yra atlikėjo, žinoma, jei jis tai daro iš širdies, savo ir kitų malonumui:-)
Kai matome krentantį daiktą, nespėjame jį pagauti, kyla klausimas: tai dėl prastos reakcijos, ar tiesiog dėl prastos intuicijos… Nes nejaučiame to, ką jausti mums yra duota:-)
Jau esu minėjęs, kad kalba ir raštas sumažino mūsų intuicijos supratimą ir labai mažai vietos liko telepatiniam bendravimui. Matyt ne visda mūsų suprantami civilizacijos pasiekimai yra vienapusiškai teigiami. Žinoma, geriausia, kad būtų ir viena, ir kita:-)
Linkiu gerų minčių ir puikios nuojautos, juk viskas kas yra aplink čia ir dabar – yra taip čia pat…

Komentarai