Kai pagalvoji, kiek daug dalykų vyksta savaime… Šviečia saulė, lyja lietus, kyla audros…plaka širdis, veikia visi vidaus organai, darniai sugyvena mumyse milijardai bakterijų. Viskas vyksta, be jokio įsikišimo. Nebent norėtume kam nors sutrukdyti… Tai ką reiškia mūsų noras ką nors valdyti? Ar ne per didelė atsakomybė? Jei staiga pasakytų: atiduodam kvėpavimą jūsų valiai! Kiek laiko sąmoningai galėtumėm išlaikyti dėmesį ir nepamiršti kvėpuoti? Matyt, kad neilgai. Užsigalvojai apie ką nors ir viskas baigta. Kas medituojate, tikrai žinote, kaip dėmesys linkęs blaškytis. O gal tik man taip?
Jei daugelio dalykų įtakoti negalime, manau, kad yra pagrindas, būti dėkingiems už viską, kas vyksta. Ir kas nevyksta. Matyt viskas vyktų dar geriau, jei protingasis žmogus, tam gerumui vykti netrukdytų. Pasikliautų širdimi ir nuojauta, dažniau užimtų stebėtojo vaidmenį…