Stebint save ir aplinką, nuolat aptinku įdomių dalykų. Vienu iš pastebėjimų pasidalinsiu ir šį kartą. Visos emocijos ir jausmai yra viduje. Tai vidinis resursas. Vadinasi kaip juo naudotis – renkamės patys.

Įvykiai – išoriniai veiksniai, tad konkrečiu momentu mes jų įtakoti negalime, tačiau galime pasirinkti reakciją, kurią šiam įvykiui pritaikysime. Reakcija, arba emocija, gali būti sąmoninga arba automatinė. Automatinių reakcijų į aplinką yra gerokai daugiau, nes jos yra sąlygotos mūsų ir protėvių patirties. Todėl dažnai elgiamės pagal tam tikrą modelį, kuris yra nusistovėjęs ir taip palaikome savo paveldimumą, kitaip – genetika, Karma. Elgesio modelis gali būti teigiamas ir neigiamas, priklausomai nuo to, koks įdirbis yra padarytas genealoginėje praeityje. Ne veltui elitas nenorėdavo įsileisti į savo šeimas žmonių iš mažiau sėkmingų šeimų. Tai kuo puikiausiai suprantama, nes mažai būdavo atvejų, kai taip nutikus, prastesnio elgesio žmogus virsdavo elito pasididžiavimu. Matyt dėl to, Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse yra gyvos kąstų sistemos. Taip išsaugomas spartesnis tobulėjimo lygis geras tradicijas turinčiose šeimose. Tačiau taip nemažėja atskirtis nuo mažiau pažengusių.
Noriu pabrėžti, kad geras ar negeras paveldimumas yra pasekmė praeitų kartų įdirbio ir dažnai tai mažai ką bendro turi su sąmoningumu. Tiesiog žmonės elgiasi intuityviai, nesąmoningai, dėl ko nesunkiai galima sumaišyti su sielos patariamuoju balsu.
Sąmoningumas pasireiškia tada, kai į įvykius reaguojame kiekvieną kartą skirtingai, iš naujo pervertindami iki šiol turėtą patirti ir žinodami kokia reakcija šiuo metu atneš mums ir aplinkiniams geriausią rezultatą. Tuo pačiu kuriame savo naujus elgesio modelius, kurie ilgainiui virsta pasąmoniniais ir tampa mūsų ateities kartoms tuo, ką mes dabar vadiname genetika, Karma, paveldimumu.
Kaip ir visi procesai gyvenime, šis procesas yra nesibaigiantis, nuolat rasime ir pastebėsime savo nesąmoningas reakcijas į aplinką. Tos kurios mus tenkina – paliksime, o netinkamas perrašysime tinkamomis:)

Argi ne nuostabu jausti, kad esame globojami, palaikomi, mylimi? Taip yra nuolatos, nes mes gauname gyvybinę energiją, kurios dėka galime funkcionuoti. Vien įprasto maisto vargu ar pakaktų, dar reikalinga gyvybę palaikanti energija. Iš kur ji – mes tik spėliojame, o visi naudojamės, nepriklausomai nuo pažiūrų ir įsitikinimų.
Bet grįžkime prie globos ir palaikymo. Gyvenimas mums nuolatos siunčia signalus, gerus – kai elgiamės teisingai ir perspėjamuosius – kai nukrypstame į šoną:)
Praktiškai tai atrodo taip: kai sekasi, vadinasi elgiamės gerai. Čia šį kartą daugiau ir nesigilinsiu, užtenka už tai padėkoti. Net ne taip svarbu kam, svarbus pats padėkos faktas.
O štai jei ištinka nesėkmė, arba aplanko liga, vadinasi teks įnešti korekcijas, jei norime jaustis gerai. Pats žodis nesėkmė, jau iš principo yra pozityvus. Tai yra sėkmė, tik su priešdėliu ne. Vadinasi reikia surasti priežastis, o jos gali būti pačios įvairiausios ir dažniausiai, visai paprastos. Galvojome nepozityviai, valgėme nesveikai, judėjimu nesirūpinome, ilsėjomės neproduktyviai, darbus atlikome neatsakingai, artimiesiems buvome nedėmesingi… Nuimame „ne“ šiose (ar dar nepaminėtose) srityse ir nesėkmė taps sėkme:)
Liga ar nesėkmė – tai signalas, kad mūsų mintys ir veiksmai ilgesnį laiką buvo nepalankios mums patiems. Tai yra globa, kai mus perspėja. Kaip signalinė lemputė, kuri ilgainiui gali tapti sirena ir baigtis saugiklių perdegimu…
Ir jei tik imamės ieškoti priežasčių – visada gauname palaikymą:)

Ačiū berniukui, kuris mamos paklausė kuo ji nori būti kai užaugs ir ačiū berniuko mamai, kuri šiuo klausimu pasidalijo FB… Iš to kilo mintys šiam rašinukui:)
Iš tiesų, visas džiaugsmas tame, kad mes augame tol kol norime kažkuo būti. Arba, kitaip tariant, kol turime tikslą. Ir nėra esmė to tikslo pasiekimas, ar noro įgyvendinimas, nes tapus tuo ko norime, turėsime skubiai surasti naują tikslą, kitaip gyvenimas praras prasmę ir savo grožį. Čia taip pat labai puikiai tinka Hesės pastebėjimas – žinojimas yra veiksmas. Nuo savęs pridėsiu, kol žinojimas yra veiksmas – esame gyvi, pilna šio žodžio prasme…
Visada stebėdavausi, kad išsipildžius norui, vietoj lauktos ilgalaikės palaimos atsiranda tuštuma, kurią užpildo tik naujas noras… Tai žmogaus varomoji jėga. Tačiau čia aš labai užsižaisdavau ir nesuprasdamas tam tikrų dėsnių galvodavau kad esu nenormalus, nes nemoku tinkamai džiaugtis pasiekimais… Ir labai skubėdavau tuos norus patenkinti, kad jausčiausi laimingesnis, tačiau didėjo tik tempas, o laimė likdavo vis kažkur kitur… Pasirodo viskas šalia, tik reikalinga viena esminė korekcija. Džiaugtis labiausiai reikia tuo, kad tikslas yra ir kad eini link jo… ir kuo lėčiau ir sąmoningiau, tuo maloniau. Tampi lyg koks tikslų gurmanas ir mėgaujiesi kiekvienu kąsniu, kuo ilgiau išlaikant jį burnoje ir visomis juslėmis paimdami iš jo viską ką gali. Ir kuo lėčiau, tuo daugiau visko pastebi, pajauti ir patiri malonumą… Maža to, dar ir rezultatas geresnis. Nurijus tikslas pasiektas – maistas skrandyje, tad arba imame kitą kąsnį, arba imamės ieškoti naujų tikslų ir taip pat gurmaniškai jų siekiame. Kiekvienas savo sąmoningu tempu… Net mažiukai kasdieniai tiksliukai yra puiki proga pasidžiaugti. Ir puiki žinia ta, kad visas gyvenimas susideda iš smulkmenų:)
Prisiminkime tai kuo dažniau, nes šiuolaikinio gyvenimo tempas yra labiau skirtas tikslams kolekcionuoti, mums yra teigiama, kad turime daug nuveikti… Prisiminkime, kad labiausiai ką „turime“, tai mėgautis šia unikalia dovana – gyvenimu. Gurmaniškai.  Ir leisti tai daryti kitiems:)

Kartais taip nutinka, kad imi ir užsinori nieko nedirbti… Tačiau šioje vietoje dažnai kyla konfliktas ir norint jį pašalinti, tenka suprasti susidariusią situaciją. Jei norim atlyginimo – vadinasi norim ir darbo, jei norim pramogų ir daiktų, turim pripažinti – norim atlyginimo… Būdus renkamės patys, tiesiog viskas surišta:)

Kitaip tariant, viskas lyg tam tikruose paketuose, jei perkeltumėme modelį iš telefono tinklo operatorių – mokėjimo planuose. Tad visi esame laisvi rinktis savo mokėjimo planus pagal savo pageidavimus. Vienintelis dalykas – neturėti prieštaravimų. Pavyzdžiui, jei džiaugsmą suteikia materialinės vertybės, tai džiaugsmą turi suteikti ir veikla, kuria mes tų vertybių siekiame. Jei labiau artimas dvasinis augimas ir tobulėjimas, daugiau reikės atitinkamų vidinių savo resursų atsiskleidimo… Tačiau kol vis dar reikia vieno ir kito, deriname veiklą, atnešančią mums finansus, su fizinių ir emocinių poreikių tenkinimu. Kitą vertus, dvasiniam tobulėjimui finansai taip pat yra reikalingi, nes žiniomis nemokamai dauguma dalintis nėra linkę:)

Puikios motyvacijos veikloje!

Gyvenant atsiranda tokių, sakyčiau, praktiškų pastebėjimų. Dažnai atsitinka taip, kad norėdami ką nors pakeisti iš esmės, susiduriame su vidiniu konfliktu: keistis norisi, o reikiamų tam resursų neturime. Iš tiesų, visi resursai yra, tačiau dar svarbiau yra suprasti tai, kad didelį ir mums neįveikiamą pokytį galime pasiekti pakopomis, laipteliais. Čia tiktų tokia metafora: užšokti, kad ir ant nedidelio kalno, būtų labai sunku, tačiau užlipti laipteliais – visai paprasta užduotis. O tempą ir kiek laiptelių galime įveikti vienu žingsniu – sprendžiame patys pagal savo galimybes.

Dažniausiai yra patogu pasakyti sau, kad tai ne mano jėgoms ir nedaryti nieko apskritai. Turiu galvoje, tarkime kad ir svorio problemas, numesti ar priaugti per dieną nepavyks, nes per dieną jis tikrai netapo tokiu, kuris netenkina. Lygiai tas pats ir kitose gyvenimo situacijose. Pabandykite pastebėti, kur panašūs modeliai kartojasi ir jūsų gyvenimėliuose. Dar svarbu tai, kad imtis veikti geriausia kuo anksčiau, kai pastebime, kad mūsų gyvenime kažkas ne taip, kol musė netapo drambliu. O jei jau patapo, tai pats laikas pasirūpinti, kad netaptų dar didesniu padaru, kurio sudorojimui gali prireikti daugiau laiko ir pastangų:-).

Šiandien turiu progą stebėti dar vieną puikaus realybės šou Gyvenimas dieną, kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliks mano kūnas ir protas… Vien jau dėl to, kad juos geriausiai jaučiu:) Ačiū visatos kūrybinei grupei ir visiems žmogučiams, su kuriais drauge kursime įdomias situacijas, spręsime, stebėsime ir mokysimės džiaugtis:)

Viskas kas yra – tobula… Tačiau ar lengva tuo patikėti? Norime puikios sveikatos – daugelis gauname, tačiau puikiai per gyvenimą ją susigadiname. Norime jauno veido be raukšlių – prisikuriame sau gyvenime situacijų, kurias pavadiname rūpesčiais. Norime turėti švelnią ir sveiką odą – su savo perdėtu rūpesčiu naikiname ant odos gyvenančias bakterijas, kurios ir palaiko jos puikią būklę. Daugelis gavome puikią virškinimo sistemą, kuri aprūpina organizmą visomis mums reikalingomis medžiagomis. Tačiau dažnai maistu tenkiname savo jausmų trūkumą, taip pamiršdami pamaitinti mumyse gyvenančias bakterijas, kurios ir sintetina visas mums reikalingas medžiagas, puikiai organizmo būklei palaikyti. Visi viduje turime pačius geriausius ir tauriausius jausmus, tačiau dažnai juos taupome kokiam nors žmogui ar situacijai… Nors dauginasi jie tik reiškiami.
Viskas jau yra, užtenka tik tai pastebėti.
Sveikata yra čia pat, o ne kažkur už kalnų vaistų ir vitaminų… Laimė yra čia pat – nėra būtina perskaityti galybės knygų ar turėti įtakingų draugų… Viskas yra taip arti, kad pripratę nuolatos matyti į priekį nebetikime tuo kas yra čia pat, tiesiog po nosimi nuolatos ir šią akimirką:) Stovime ant savo aukso kalno, o matome tik jo apylinkes:)
Viskas yra čia pat, lieka tik tai pastebėti ir visomis gyvenimo gėrybėmis pasinaudoti:)

Manau daug kam pažįstama situacija, kai nebepatinka darbas arba aplinka, skubame keisti. Bent jau apie tai galvojame. Tačiau dažnai nutinka taip, kad pokyčių džiaugsmas trunka neilgai. Taip atsitinka todėl, kad su savimi atsinešame mastymą iš praeities, dėl ko kartojame buvusias klaidas ir viskas laikui einant tampa taip kaip buvo anksčiau.
Daugiau gerų dalykų reikia pastebėti aplinkoje kurioje esame dabar. Būtų nuostabu, jei pakeitus požiūrį pavyktų pasigerinti komforto būseną esamoje situacijoje. Tada jau galima galvoti ir apie pokyčius. Juos geriau daryti tada, kai jau esi pasiruošęs. Kitaip tariant, išmokus ir supratus dabartines mąstymo ir elgesio klaidas, pasiruošiame sau kelią į geresnę ateitį. Pokyčius geriausia daryti, kai keičiame iš geros būsenos į dar geresnę.
Keletas patarimų, kurie gali padėti pasigerinti komforto sąlygas esamoje situacijoje. 1. Visur kur rasti po kelis gerus dalykus aplinkoje, žmonėse reiškiniuose ir pan. 2. Pozityviais žodžiais mąstyti ir kalbėti. 3. Jei kas nepatinka, įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti, kad patiktų. 4. Dėkoti už gerą ir už negerą. Padėka sustiprina gerus dalykus ir neutralizuoja negerus. 5. Valgant galvoti apie gerus dalykus, nes kartu „suvalgome“ savo emocijas. 6. Autoritetas man yra tas, per kurį aš suvokiu mane supantį pasaulį. Kitaip tariant, mano autoritetas yra mano vidinis stebėtojas:-)
Puikių pokyčių!

Kai pagalvoji, kiek daug dalykų vyksta savaime… Šviečia saulė, lyja lietus, kyla audros…plaka širdis, veikia visi vidaus organai, darniai sugyvena mumyse milijardai bakterijų. Viskas vyksta, be jokio įsikišimo. Nebent norėtume kam nors sutrukdyti… Tai ką reiškia mūsų noras ką nors valdyti? Ar ne per didelė atsakomybė? Jei staiga pasakytų: atiduodam kvėpavimą jūsų valiai! Kiek laiko sąmoningai galėtumėm išlaikyti dėmesį ir nepamiršti kvėpuoti? Matyt, kad neilgai. Užsigalvojai apie ką nors ir viskas baigta. Kas medituojate, tikrai žinote, kaip dėmesys linkęs blaškytis. O gal tik man taip?
Jei daugelio dalykų įtakoti negalime, manau, kad yra pagrindas, būti dėkingiems už viską, kas vyksta. Ir kas nevyksta. Matyt viskas vyktų dar geriau, jei protingasis žmogus, tam gerumui vykti netrukdytų. Pasikliautų širdimi ir nuojauta, dažniau užimtų stebėtojo vaidmenį…

Taip kaip ir maistui, kuo daugiau darbo ir išmonės įdedame , tuo skanesnis gaunasi… Š ir bevertis. Padėtį šiek tiek pataisyti gali tik su didele meile gaminantis žmogus… Bet gal laiką ir energiją skirti kūrybai, o ne pataisymams:-) Tad, kad ir koks pyragėlis geras bebūtų, nuo jo vis tiek tunkama. Žmogaus išmonės sužalotam maistui nepadeda net Indijoje ir kitose šalyse naudojami maisto šventinimo papročiai – žmonės vis tiek nėra sveiki… Bet šį kartą apie maistą nesiplėsiu, todėl kad gyvenimo įvykiai pasufleravo įdomią sąsają.
Taigi, pasirodo tas pats principas galioja su savo tiesomis, kuo labiau jas brukame, tuo kvailesni rezultatai gaunasi. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad šalys, kuriose religijos yra stiprios, labiau linkusios į smurtą ir neapykantą, karus. Logiška, nes jei nebūtų išdidumo laikantis savo įsitikinimų ir religijų, godumo, saugant turtus ir teritorijas, noro įgyti tai, kas nepriklauso, nebūtų ir nesantaikos. Jei turint penkis obuolius, kai suvalgyti gali tris, du laisva ranka atiduotum jų neturinčiam, nesvarbu kokių jis pažiūrų, visiems visko pakaktų.
Jei ir norime kam nors padėti suprasti mūsų išpažįstamą religiją, dvasines ir materialias tiesas, tai galime padaryti tik savo geru pavyzdžiu. Vienas ištrauksime vieną šventraštį, kitas kitą, trečiam bus kokia šventoji dvasia paporinusi ir sutarimo rasti nebepavyksta. O iš tiesų nėra negerų raštų, viską lemia mūsų pačių supratimas. Viskas ką mes sužinojome, skaitėme ir girdėjome, nesvarbu kokio šventumo buvo mokytojas ar knyga, tai yra tik kažkieno pateikta gyvenimo supratimo interpretacija, kurią mes patys interpretuojame dar savaip… Tad apie kokias tikrąsias tiesas galime kalbėti, jei atsiranda grupelė ar didelė grupė žmonių, kurie remdamiesi vienokiomis ar kitokiomis tiesomis uždaro duris kitai tiesai, jie tiesiog apriboja savo galimybę tobulėti ir keistis. Tai ką būnant tokioje pozicijoje galima duoti kitam? Fanatizmas, kad ir kokiomis gražiomis spalvomis būtų nuspalvintas, savaime suprantama, jokiu pozityvumu net nekvepia.
Jei ir yra tiesa, tai ji išsireiškia pagarba kitam žmogui, o ypač kitaip mąstančiam. Pagarba mus supančiam gyvam ir negyvam pasauliui, ieškojimui taikos ir harmonijos kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. Jei mums atrodo, kad kas nors klysta, pažvelkim į savo praeitį – rasime tas pačias klaidas, jei nerandame, vadinasi mūsų kelias dar pro šią girią dar nepraėjo…