Stebint save ir aplinką, nuolat aptinku įdomių dalykų. Vienu iš pastebėjimų pasidalinsiu ir šį kartą. Visos emocijos ir jausmai yra viduje. Tai vidinis resursas. Vadinasi kaip juo naudotis – renkamės patys.

Įvykiai – išoriniai veiksniai, tad konkrečiu momentu mes jų įtakoti negalime, tačiau galime pasirinkti reakciją, kurią šiam įvykiui pritaikysime. Reakcija, arba emocija, gali būti sąmoninga arba automatinė. Automatinių reakcijų į aplinką yra gerokai daugiau, nes jos yra sąlygotos mūsų ir protėvių patirties. Todėl dažnai elgiamės pagal tam tikrą modelį, kuris yra nusistovėjęs ir taip palaikome savo paveldimumą, kitaip – genetika, Karma. Elgesio modelis gali būti teigiamas ir neigiamas, priklausomai nuo to, koks įdirbis yra padarytas genealoginėje praeityje. Ne veltui elitas nenorėdavo įsileisti į savo šeimas žmonių iš mažiau sėkmingų šeimų. Tai kuo puikiausiai suprantama, nes mažai būdavo atvejų, kai taip nutikus, prastesnio elgesio žmogus virsdavo elito pasididžiavimu. Matyt dėl to, Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse yra gyvos kąstų sistemos. Taip išsaugomas spartesnis tobulėjimo lygis geras tradicijas turinčiose šeimose. Tačiau taip nemažėja atskirtis nuo mažiau pažengusių.
Noriu pabrėžti, kad geras ar negeras paveldimumas yra pasekmė praeitų kartų įdirbio ir dažnai tai mažai ką bendro turi su sąmoningumu. Tiesiog žmonės elgiasi intuityviai, nesąmoningai, dėl ko nesunkiai galima sumaišyti su sielos patariamuoju balsu.
Sąmoningumas pasireiškia tada, kai į įvykius reaguojame kiekvieną kartą skirtingai, iš naujo pervertindami iki šiol turėtą patirti ir žinodami kokia reakcija šiuo metu atneš mums ir aplinkiniams geriausią rezultatą. Tuo pačiu kuriame savo naujus elgesio modelius, kurie ilgainiui virsta pasąmoniniais ir tampa mūsų ateities kartoms tuo, ką mes dabar vadiname genetika, Karma, paveldimumu.
Kaip ir visi procesai gyvenime, šis procesas yra nesibaigiantis, nuolat rasime ir pastebėsime savo nesąmoningas reakcijas į aplinką. Tos kurios mus tenkina – paliksime, o netinkamas perrašysime tinkamomis:)

Argi ne nuostabu jausti, kad esame globojami, palaikomi, mylimi? Taip yra nuolatos, nes mes gauname gyvybinę energiją, kurios dėka galime funkcionuoti. Vien įprasto maisto vargu ar pakaktų, dar reikalinga gyvybę palaikanti energija. Iš kur ji – mes tik spėliojame, o visi naudojamės, nepriklausomai nuo pažiūrų ir įsitikinimų.
Bet grįžkime prie globos ir palaikymo. Gyvenimas mums nuolatos siunčia signalus, gerus – kai elgiamės teisingai ir perspėjamuosius – kai nukrypstame į šoną:)
Praktiškai tai atrodo taip: kai sekasi, vadinasi elgiamės gerai. Čia šį kartą daugiau ir nesigilinsiu, užtenka už tai padėkoti. Net ne taip svarbu kam, svarbus pats padėkos faktas.
O štai jei ištinka nesėkmė, arba aplanko liga, vadinasi teks įnešti korekcijas, jei norime jaustis gerai. Pats žodis nesėkmė, jau iš principo yra pozityvus. Tai yra sėkmė, tik su priešdėliu ne. Vadinasi reikia surasti priežastis, o jos gali būti pačios įvairiausios ir dažniausiai, visai paprastos. Galvojome nepozityviai, valgėme nesveikai, judėjimu nesirūpinome, ilsėjomės neproduktyviai, darbus atlikome neatsakingai, artimiesiems buvome nedėmesingi… Nuimame „ne“ šiose (ar dar nepaminėtose) srityse ir nesėkmė taps sėkme:)
Liga ar nesėkmė – tai signalas, kad mūsų mintys ir veiksmai ilgesnį laiką buvo nepalankios mums patiems. Tai yra globa, kai mus perspėja. Kaip signalinė lemputė, kuri ilgainiui gali tapti sirena ir baigtis saugiklių perdegimu…
Ir jei tik imamės ieškoti priežasčių – visada gauname palaikymą:)

Ačiū berniukui, kuris mamos paklausė kuo ji nori būti kai užaugs ir ačiū berniuko mamai, kuri šiuo klausimu pasidalijo FB… Iš to kilo mintys šiam rašinukui:)
Iš tiesų, visas džiaugsmas tame, kad mes augame tol kol norime kažkuo būti. Arba, kitaip tariant, kol turime tikslą. Ir nėra esmė to tikslo pasiekimas, ar noro įgyvendinimas, nes tapus tuo ko norime, turėsime skubiai surasti naują tikslą, kitaip gyvenimas praras prasmę ir savo grožį. Čia taip pat labai puikiai tinka Hesės pastebėjimas – žinojimas yra veiksmas. Nuo savęs pridėsiu, kol žinojimas yra veiksmas – esame gyvi, pilna šio žodžio prasme…
Visada stebėdavausi, kad išsipildžius norui, vietoj lauktos ilgalaikės palaimos atsiranda tuštuma, kurią užpildo tik naujas noras… Tai žmogaus varomoji jėga. Tačiau čia aš labai užsižaisdavau ir nesuprasdamas tam tikrų dėsnių galvodavau kad esu nenormalus, nes nemoku tinkamai džiaugtis pasiekimais… Ir labai skubėdavau tuos norus patenkinti, kad jausčiausi laimingesnis, tačiau didėjo tik tempas, o laimė likdavo vis kažkur kitur… Pasirodo viskas šalia, tik reikalinga viena esminė korekcija. Džiaugtis labiausiai reikia tuo, kad tikslas yra ir kad eini link jo… ir kuo lėčiau ir sąmoningiau, tuo maloniau. Tampi lyg koks tikslų gurmanas ir mėgaujiesi kiekvienu kąsniu, kuo ilgiau išlaikant jį burnoje ir visomis juslėmis paimdami iš jo viską ką gali. Ir kuo lėčiau, tuo daugiau visko pastebi, pajauti ir patiri malonumą… Maža to, dar ir rezultatas geresnis. Nurijus tikslas pasiektas – maistas skrandyje, tad arba imame kitą kąsnį, arba imamės ieškoti naujų tikslų ir taip pat gurmaniškai jų siekiame. Kiekvienas savo sąmoningu tempu… Net mažiukai kasdieniai tiksliukai yra puiki proga pasidžiaugti. Ir puiki žinia ta, kad visas gyvenimas susideda iš smulkmenų:)
Prisiminkime tai kuo dažniau, nes šiuolaikinio gyvenimo tempas yra labiau skirtas tikslams kolekcionuoti, mums yra teigiama, kad turime daug nuveikti… Prisiminkime, kad labiausiai ką „turime“, tai mėgautis šia unikalia dovana – gyvenimu. Gurmaniškai.  Ir leisti tai daryti kitiems:)

Kartais taip nutinka, kad imi ir užsinori nieko nedirbti… Tačiau šioje vietoje dažnai kyla konfliktas ir norint jį pašalinti, tenka suprasti susidariusią situaciją. Jei norim atlyginimo – vadinasi norim ir darbo, jei norim pramogų ir daiktų, turim pripažinti – norim atlyginimo… Būdus renkamės patys, tiesiog viskas surišta:)

Kitaip tariant, viskas lyg tam tikruose paketuose, jei perkeltumėme modelį iš telefono tinklo operatorių – mokėjimo planuose. Tad visi esame laisvi rinktis savo mokėjimo planus pagal savo pageidavimus. Vienintelis dalykas – neturėti prieštaravimų. Pavyzdžiui, jei džiaugsmą suteikia materialinės vertybės, tai džiaugsmą turi suteikti ir veikla, kuria mes tų vertybių siekiame. Jei labiau artimas dvasinis augimas ir tobulėjimas, daugiau reikės atitinkamų vidinių savo resursų atsiskleidimo… Tačiau kol vis dar reikia vieno ir kito, deriname veiklą, atnešančią mums finansus, su fizinių ir emocinių poreikių tenkinimu. Kitą vertus, dvasiniam tobulėjimui finansai taip pat yra reikalingi, nes žiniomis nemokamai dauguma dalintis nėra linkę:)

Puikios motyvacijos veikloje!

Susideda iš daugelio dalykų: meilės, gerumo, laisvės, pomėgių, fizinio aktyvumo, maisto, veiklos užtikrinančios finansinį stabilumą, sugebėjimų realizacijos, sveikatos, ekologiško mąstymo, gyvenimo būdo…
Svarbus kriterijus vertinant tikro gyvenimo sudedamąsias dalis yra ekologiškas mąstymas: ar nepakenksiu sau, kitiems ir aplinkai? Ar tai ką darau, bus naudinga ateities kartoms? Ką nuolat nuveikiu, kad pats ir pasaulis taptų gražesnis ir laimingesnis? Ar tai harmoninga? Vadovaujantis šiomis nuostatomis lengviau atsirinkti kas tinka, o kas ne, gyvenant kasdieninį gyvenimą. Pradėti bent po truputį savęs paklausti šių klausimų. Tada visi elgsimės tobulai, pagal tai kiek žinome. Žinojimo ratą plėsti verta visuomet, nes tai praplečia matomą pasaulio dalį. Kitaip tariant, kuo daugiau žinome, tuo daugiau pastebime mus supančioje aplinkoje. Taip pat sužinome, kiek dar daug yra nepastebėtų, neatrastų dalykų. Gyvenimas yra nuostabus tiek, kiek mes apie jo nuostabumą žinome. Ir lygiai tiek pat geras. Tad tampa aišku, kad žinios reikalingos pozityvios, švarios ir natūralios. Kaip ir maistas. Iš oro, vandens ir maisto gauname mums būtiną gyvybinę energiją, o panaudojame ją pagal tai, kokią mes esame gavę informaciją ir kokius nusipiešėme žemėlapius. Informacija- tai lyg maistas, kokią gavai, taip ir jautiesi. Atrodo žinome daug, pagal tai elgiamės. Tačiau atsiradus naujoms žinioms, kurios pritapo mūsų žemėlapyje, atitiko esamas vertybes, keičiasi ir mūsų elgesys. Kitaip tariant – tobulėjam.
Norint gyventi harmoningai, laimingai ir visaip kitaip gerai, panašiai vienodai tobulėti geriau visose srityse, nes taip bus išlaikomas balansas ir požiūris į gyvenimą taps platesnis… Žinoma, norint ką nors įsisavinti sparčiau, trumpuose perioduose tenka pasinerti į vieną sritį, kas sąlygoja greitesnius ir stipresnius pokyčius. Jei tam pasiruošę – mielai prašom:-)

Manau sutiksite, kad kuo toliau, tuo daugiau pastebime požymių, kad finansinė piramidė byra. Griūva bankai, pinigai nuolatos prarandą vertę. Turintys per daug pinigų, aukso ir kitų vertybių, visais būdais dar bando ją ramstyti, nes be jos turimos vertybės taps tiesiog bevertės. Kaip ir joms sukaupti paaukoti gyvenimai. Mes net sugebame apsidrausti savo išgalvotus ir patikimumą bei vertę prarandančius pinigus, dar labiau išgalvotu draudimu… Kokių būdų apsaugoti iš baimės prarasti savo virtualias vertybes sugalvosime dar..? Tai dar vieno pasaulio, pinigų ir gobšumo pabaiga:-)
Pamąstykim geriau, ko vertas yra auksas, deimantai, brangakmeniai. Jie bus verti tol, kol bus norinčių šias iliuzines vertybes turėti. Pagalvokim, kokią turėtų vertę auksas, jei žmonės nebūtų gobšūs ir neturėtų noro pas save sukaupti ribotų planetos išteklių? Kiek jo turint būtų galima pragyventi, jei vyktų tik sąmoningi daiktų mainai. Turiu galvoje tai, kad praktinio panaudojimo žmogus jam neturi. Juo nei pasišildysi, nei pasimaitinsi, nei pasigydysi, nei apsirengsi… O gramas vertas dvidešimt kilogramų pomidorų. Tik viskas čia truputį yra kitaip, nes vertas ne auksas, o pomidorai! Tai tiesiog iliuzija, visų susitarimas kuo tikėti ir kam suteikti vertę.
Kita pusė, kodėl atsirado pinigai ir kitokie daiktų mainų tarpiniai ekvivalentai yra gobšumas. Jei užauginai derlių kopūstų, saugus jaustis galėsi tik tol, kol juos turėsi… O galiojimo laikas yra ribotas, tad juos iškeitus į pinigus atsiranda iliuzija, kad bus galima juos išmainyti į kitus išgyvenimui būtinus daiktus. Tačiau mąstant ekologiškai, išmetus visus dabartinius prekybinių mainų tarpininkus sutaupytume nei daug nei mažai – apie 80% produkto vertės. Ekonomistų yra paskaičiuota, kad ir čia veikia Pareto dėsnis – 20% sudaro produktų gamybos kaštai, o likę 80% atitenka įvairiausiems tarpininkams. Tad gyvenat ekologinėje bendruomenėje, galima išvengti didžiulių tarpininkavimo išlaidų, o likusį laiką panaudoti sau ir savo artimiems žmonėms. Pinigai yra mainų tarpininkas, o vertingas yra laikas. Mūsų gyvenimo laikas, per kurį mes kuriame vertybes. Dvasines ir materialias…
Turiu sistemą, kaip pamatuoti vertę turimų daiktų ir savo žinių bei įgūdžių. Esmė labai paprasta, reikia tik įsivaizduoti, kokios vertybės išliktų, patekus į negyvenamą salą, kurioje neturėtumėte jokių daiktų. Kas vertinga būtų tada? Po to galima ratą plėsti iki tam tikrų daiktų, kurie mums padėtų išgyventi. Manau, kad pinigai ir brangenybės šiame sąraše atsiras paskiausiai…

Žiūrime į ką nors ir užsimerkiame… Vaizdas dar kurį laiką lieka mūsų akyse. Girdime garsus ir jiems nutilus, dar kurį laiką garsas yra lyg ir girdimas. Jaučiame kažką malonaus… Ir kuriam laikui šis jausmas išlieka net nesant jo sukėlėjui. Tai lyg tam tikra vieta, kur itin ryškiai jaučiame labai artimą dabartinei akimirkai praeitį. Manau, kad daugeliui tai puikiai pažįstamos situacijos. Tačiau daug kas susiduriame ir su kitokiomis situacijomis… Jau matome tai, ką netrukus pamatysime, girdime, ką netrukus išgirsime, jaučiame tai, kas netrukus nutiks… Pastarajį modelį įvardijame intuicija. Tai yra akimirkos, kurios yra arčiausiai akimirkos čia ir dabar. Jos yra pačios artimiausios šiam momentui, tai vadinasi, kad jei nepavyksta būti čia ir dabar, reikia tiesiog būti kiek galime arčiau:-) Čia kaip koncerte: artimiausios vietos – geriausios! Pati geriausia vieta yra atlikėjo, žinoma, jei jis tai daro iš širdies, savo ir kitų malonumui:-)
Kai matome krentantį daiktą, nespėjame jį pagauti, kyla klausimas: tai dėl prastos reakcijos, ar tiesiog dėl prastos intuicijos… Nes nejaučiame to, ką jausti mums yra duota:-)
Jau esu minėjęs, kad kalba ir raštas sumažino mūsų intuicijos supratimą ir labai mažai vietos liko telepatiniam bendravimui. Matyt ne visda mūsų suprantami civilizacijos pasiekimai yra vienapusiškai teigiami. Žinoma, geriausia, kad būtų ir viena, ir kita:-)
Linkiu gerų minčių ir puikios nuojautos, juk viskas kas yra aplink čia ir dabar – yra taip čia pat…

Niekam nepaslaptis, kad kas sekundę šioje planetoje grupelei žmonių nutinka pasaulio pabaiga. Arba kito pasaulio pradžia, kam kaip labiau patinka:-)
Daug rašoma ir stebima ženklų, kurie yra yra išpranašauti pasaulio pabaigai artėjant. Iki šiol man neteko girdėti įtikinamos versijos, nes nėra pagrindimo kas bus toliau, o apsiriboti vien dėl to kad kažko nesuprantame, vargu ar gali būti išmintinga. Tarkim Majų kalendoriaus pabaiga. Tai pabaiga laikotarpio, kurį ši iškili civilizacija buvo apskaičiavusi. Kaip ir visa kita, kas yra materialu, kažkada baigiasi. Kalendoriai, pranašystės ir žmogaus išmintis – nėra išimtis.
Visiškai sutinku, kad dabartinis laikotarpis yra labai įdomus ir ypatingas visais aspektais. Matyt ne be reikalo išminčiai ties šiuo laikotarpiu sustojo ir nežinodami kas bus toliau, įvardijo pasaulio pabaigą. Viskas paprasta ir žmogiška. Kad ir kokius raštus ar pranašystes beskaitytume, jas parašė žmogus. Tai puikiai patvirtina tai, kad visur yra manipuliuojama žmonių jausmais, emocijomis, idant sudaryti efektingą išminties įspūdį. Žinoma, reikia pripažinti, kad daugelis iškilių praeities ir dabarties asmenybių turi ypatingą ryšį su Visatos bendruoju informacijos lauku, arba galima tai pavadinti Dievu, tačiau kiekvienas jų vis tiek viską perleidžia per savo žmogiškos patirties filtrus ir pateikia informaciją mums iš savojo požiūrio kampo. Ir tai yra gerai, nes mes visi esame skirtingi, tad galime rinktis sau patinkančius ir suprantamus informacijos kanalus.
Pasaulio pabaiga bus, jei turėsime kokį nors konkretų pasaulio apibrėžimą. Net įvykus pokyčiams gyvenime, kurie ne itin atitinka mūsų norimą scenarijų, pavadiname pasaulio pabaiga. Įdomumas čia dar yra tas, kad kuo tie įsitikinimai ir iliuzijos buvo mums tikresnės, tuo sunkiau priimti jų griūtis.
Visiškai aišku, kad tai kas yra materialu – turi pabaigą. Peršasi ir kita išvada, kad žinojimas taip pat turi pabaigą, ribą, kuri yra tam tikrame laikotarpyje. Dažniausiai nežinodami, kas bus toliau, tai įvardijame pabaiga. Taip pat daugelis įvardija ir mirtį. Tačiau tai tik mūsų žinojimo riba ir pabaiga, už kurios yra nauja pradžia… Kaip ir visų kitų dalykų, kurių nesuprantame ir nežinome kas bus toliau.
Galime pasidžiaugti, kad fiziškai gyvename itin idomiu laikotarpiu, apie kurį jau net Majų civilizacija ir pranašai nebeturėjo ką pasakyti. Kaip matome, būdami šio laikmečio liudininkais, Pasaulis šviesėja! Tiems, kas suprato, kad ne pinigai ir kita materija yra svarbiausia, o santykiai su savimi, žmonėmis, gamta ir visu supančiu pasauliu:-)

Manau sutiksite, kad tarp pačių populiariausių temų rasime kaip gydytis. Kaip pasveikti nuo vienos ar kitos ligos, pradedant tabletėmis ir baigiant liaudies medicinos išmintimi. Ir viskas čia būtų gerai, jei visame tame procese neužsižaistumėme. Sutinku, kad dabar daugelis turime vienokiu ar kitokių negalavimų ir norėdami greitesnių rezultatų čiumpame vieną ar kitą gydymosi metodą. Vieniems padeda vieni, kitiems kiti vaistai, tačiau čia yra viena esminė problemėlė. Manymas, kad kažkas padės, yra laikinas. Problema niekur nedingsta, ji tiesiog giliau ar sekliau paslepiama. Esmė yra tame, kad nieko čia gydyti ir slapstyti nereikia. Gal nuskambės griežtai, tačiau nuo pat vaikystės esu įsitikinęs, kad liga – apsileidimo požymis. Tada aš net nesupratau, kodėl taip galvojau, tačiau kiekvieną kartą kai susirgdavau, jausdavausi lyg darydamas kažką negero. Dabar puikiai suprantu, kad buvau teisus. Jei susirgau, vadinasi iki tol ir dariau kažką ne taip. Kadangi tai yra mano gyvenimas, esu pats atsakingas už visas pasekmes. Žinoma, Visata, kaip įmanydama stengiasi man padėti, siūlydama pokyčių variantus, lieka pasirinkimas šią pagalbą priimti ar ignoruoti ir susitaikyti su liga…
Mano manymu, jei jau norime gydytis, tai geriausia pradėti nuo mentalinės pusės. Juk čia susiformuoja mūsų įpročiai. Labai gerai, kai pripažystame ligą, tačiau nereikia jos ignoruoti užpilant vaistais. Geriausia, jei rasime priežastį mąstyme, veiksmuose, kurie sukėlė negalavimą. Viską gerai suvokus ir nusprendus keistis, jei vis dar yra noras, gali būti, kad greitesnių rezultaų pasiekti padės ir vienas ar kitas gydymo būdas. Nepašalinus priežasties gaunasi paradoksali situacija – gesiname namą iš vienos pusės pildami vandenį, iš kitos vis pakurendami ugnį:-)
Linkiu gaisrus, kas jų turi, užgesinti sveiku mąstymu ir kad suprastumėme kaip gyventi, kad ateityje nebūtų ko gydyti:-)

Visi norime būti laimingi ir tikimės, kad šiandien būsime laimingesni nei vakar. Puiki pozicija, jei tikėjimą paverstumėme kokiu nors veiksmu, dėl kurio mes tapsime laimingesni. Nes daryti tą patį ir tikėtis kitokio rezultato yra mažų mažiausia keista:-)
Dažnai kalbame ir pastebime, kaip itin laimingos dienos yra lydimos lyg pagirių, kai emocijos nurimsta it lyg grįžtame į pradinę padėtį. Iš tiesų, mes visada judame pirmyn, tik patirta euforinė būsena nustelbia geros būsenos ilgalaikį poveikį.
Į šį reiškinį galima pažvelgti kitu kampu. Laimės yra tiek, kiek mes galime sau leisti ir esame pasirengę priimti. Skamba keistai, juk gali atrodyti, kad laimės niekada nebus per daug, tačiau yra kiek kitaip. Tai puikiai patvirtina loterijas laimėjusių, arba kitaip staiga praturtėjusių žmonių istorijos. Dauguma jų taip ir nesugebėjo tinkamai priimti sėkmės ir ja pasinaudoti savo ir kitų laimei kurti ir palaikyti. Tas pats galioja ir kitoms, mažiau pastebimoms likimo dovanoms, tik su tokiomis mes susitvarkome puikiai, nes esame joms pasiruošę, arba tiesiog jų nepastebime:-) Ir tai yra labai gerai, nes apsaugo mus nuo to, kam mes dar nesame pasiruošę ir kas mums dabar nėra harmoninga.
Manau, kad taip atsitinka todėl, kad dabartinėje situacijoje kiekvienas iš mūsų turime skirtingą potencialą priimti sėkmę. Jis priklauso nuo viso to, ką mes galvojome, jautėme ir veikėme iki tol, todėl jei gausime tai, kam pasiruošę nebūsime, vargu ar sugebėsime tuo pasinaudoti tinkamai. Jau esu minėjęs, kad niekas gyvenime neateina po vieną, viskas yra lyg paketais. Kuo didesnė sėkmė, tuo didesni pokyčiai vyks ir mūsų aplinkoje. Keisis draugai, daiktai ir kitos gyvenimo spektaklio dekoracijos. Tam, kad visada būti pasiruošus priimti sėkmę, verta mastyti pozityviai, turėti gražius planus ir vizijas ateičiai. Dėl visa ko, nes niekada negali žinoti, kada aplankys sėkmė, tačiau nieko nekainuoja daryti taip, lyg ji jau būtų visai šalia:-)
Laimė, tai lyg vandenynas, tad jei pasiekiame kažkokios bangelės viršūnę, tikėtina, jog artimiausioje ateityje jos bus mažiau, tad reikėtų tam būti pasiruošus. Tiems, kam patinka ramus gyvenimas, geriau džiaugtis kiekviena diena, itin nesureikšminant nei vienos iš jų, kad nesukeltumėme didelių bangų. Tiems kam banguotos jūros modelis patinka gyvenime ir tai priimate sąmoningai – jokių apribojimų:-)
Stebėkime, gaudykime, nes ta sėkmė, kuri harmoninga mums, yra jau dabar ir čia, priešingu atveju, šitų eilučių jau neskaitytumėte:-)
Puikaus saulėto ir ilgo savaitgalio!